50 metų Popiežiškajai tarpreliginio dialogo tarybai: popiežiaus laiškas
Gegužės 19-ąją Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba minėjo savo penkiasdešimties
metų jubiliejų. Jos ištakos siekia 1964 metų gegužės mėnesį, kada Paulius VI paskelbė
įsteigiąs Santykių su nekrikščionimis sekretoriatą.
Vatikane pirmadienio popietę
surengtame jubiliejaus paminėjimo renginyje Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos
pirmininkas kardinolas Jean-Louis Tauran kalbėjo apie dialogą su kitomis religijomis
popiežių mokyme: Paulius VI mėgo pabrėžti „dialogą su pasauliu“, Jonas Paulius II
„taikos dialogą“, Benediktas XVI „dialogą meilėje ir tiesoje“, o Pranciškus kalba
apie „draugystės dialogą“.
Dialogo tikrovė įvairi. Pasak kardinolo Tauran,
viena vertus, buvo daugybė nuoširdžių susitikimų su kitų religijų išpažinėjais, pokalbių
ir bendradarbiavimo progų. Tačiau buvo nemažai momentų, kai, rodės, nesupratimas,
neįmanomybė susikalbėti, atmetimas paims viršų.
Popiežiškąją tarpreliginio
dialogo tarybą ir jubiliejinio susitikimo dalyvius laišku pasveikino popiežius Pranciškus,
kuris taip pat pilnai pripažįsta ir pabrėžia būtinybę katalikų Bažnyčiai dialoguoti
su pasauliu, kuriame gyvena. Savo pirmosiomis pontifikato dienomis jis kalbėjo apie
skirtingų religinių tradicijų vyrų ir moterų draugystę.
Nuo pat pradžių, -
rašo Pranciškus, - buvo aišku, kad šis dialogas nėra krikščioniško tikėjimo sureliatyvinimas
arba kiekvieno mokinio širdyje esančio troškimo su džiaugsmu skelbti susitikimo su
Kristumi tikrovę, universalią, ignoravimas. Juk dialogas yra įmanomas tik remiantis
savo tapatybe. Kaip daugybe progų parodė šventasis popiežius Jonas Paulius II, dialogas
ir skelbimas neatmeta vienas kito, tačiau yra glaudžiai susiję. Jie turi būti skiriami,
bet neturi būti supainiojami, instrumentalizuoti, sulyginami, laikomi pakeičiančiais
vienas kitą.
Šventasis Tėvas pridūrė, kad būtina, tautoms ir kultūroms tampant
vis artimesnėms globaliame pasaulyje, eiti toliau dialogo keliu ir kad katalikų Bažnyčia
tam įsipareigojusi. (Vatikano radijas)