Penktasis Velykų sekmadienis

„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“. Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“. Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą. (Jn 14, 1-12)

BŪTI SU JĖZUMI

„Nebijokite.“- sako mums Viešpats. Jis kalba apie pasitikėjimą Juo, apie Tėvo namus, apie Dievo širdį, kuri priglaudžia kiekvieną. Gyvenimo išbandymų sūkuriuose Jėzus rodo mums kelią, kaip galime atskleisti sau tikrąjį Dievo veidą ir jame išvysti tiesą apie save.

Šio sekmadienio liturgijoje skaitomi Paskutinės Vakarienės metu ištarti Jėzaus žodžiai yra tikrai stiprūs, savotiškas testamentas pasaulyje pasiliekantiems mokiniams. Tomui Jėzus nurodo kelią, kuriuo reikia eiti, kad pasiektume Dievo artumą. Bažnyčios priešaušryje krikščionys buvo vadinami „keleiviais“, tai yra tais, kurie yra kelyje, kurie eina keliu. Šiais laikais, deja, dauguma tikėjimą suvokia, ne kaip kelią, o kaip namus, slėptuvę, nepajudinamų tikėjimo tiesų paketą.

Krikščionybė yra dinamiškas tikėjimas, krikščionis visuomet yra kelyje, nes seka Tuo, kuris „neturi žemėje kur galvos priglausti“, todėl tikintysis negali savęs vieną kartą pavadinti krikščionimi ir tikėtis, kad tas vardas jam priklauso per amžius. Kaip tik todėl Jėzus ir aiškina Tomui, kuris ką tik sužinojo apie kelią, bet neįstengė iki galo suprasti, kad priekyje eina pats Viešpats, jog Jis nepalieka savo mokinių vienų, bet kviečiai eiti drauge, tačiau … nenuleidus rankų.

Kad tame kelyje neprarastume drąsos, sako Jėzus, turime pasitikėti Juo, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Būti krikščionimis, o tai kartais pamirštame, reiškia: sekti Jėzumi, stengtis tapti panašiais į Jį, pasitikėti Juo. Mums reikia pažinti Jį, o svarbiausia – leisti jam mus mylėti. Mes klausomės Jo žodžio savo mąstymuose, ieškome asmeninėje ir bendruomeninėje maldoje, stengiamės atpažinti vargšo brolio veide. Krikščionybė – tai pasiūlymas kitaip žvelgti į pasaulį ir į Dievą. Tai mes darome, sekdami savo Mokytoją.

Tapti krikščionimi, reiškia: mylėti taip, kaip mus mylėjo Jėzus, einant keliu, kuris yra ne nuorodų ir rodyklių sankaupa, bet asmuo, pats Viešpats. Jėzus yra tiesa. Tiesa, kuri egzistuoja ir prašosi priimama į pasaulį, neigiantį, jog gali būti viena tiesa, pasaulį, kuris tiesą suveda tik į vieną iš daugybės nuomonių arba kalba apie blogai suprastą toleranciją, viskam suteikdamas vienodą vertę. Atrodo, kad laisvė reiškia, kad nieko nebėra visiškai tikro.

Tokiame savo įsitikinimų nebeturinčiame pasaulyje Jėzus ryžtingai, tačiau be paniekos, autoritetingai, bet be prievartos, ragina pažinti tiesą apie Dievą ir žmones. Šiuolaikiniam žmogui, kuris, kaip Pilotas, ciniškai klausia, kas yra tiesa, Bažnyčia skelbia ne doktriną, bet asmenį: Jėzų, kuris yra tiesa, kalba tiesą ir veda į tiesą. Tokia tiesa yra akivaizdi, apčiuopiama, jai nereikia įtikinėjimų, tačiau tik atvira širdis pajėgia ją priimti. Tas, kuris sugebėjo sutikti Jėzų savo kelyje, su pilnu įsitikinimu gali paliudyti, kad Viešpats suteikė tikrą gyvenimą.

Egzistuoja biologinis gyvenimas. Jis gali būti labai intensyvus ir įtraukiantis, tačiau tik vidinis, dvasinis gyvenimas praplečia žmogaus akiratį, leidžia pamatyti, į kokį Dievo sumanymą esame įjungti. Tada mūsų fizinis gyvenimas pasikeičia, yra pripildomas gilaus vidinio ir amžino džiaugsmo.

Jėzus yra gyvenimas ir dovanoja gyvenimą. Krikščionis taip pat myli gyvenimą ir jį dovanoja. Netgi jei mūsų kasdieninis gyvenimas būtų vargingas ir kupinas skausmo, Jėzaus mokinys žino, kad jis yra milžiniško mūsų pasaulyje vykstančio meilės projekto dalyvis. Jis yra su Jėzumi: eina su Juo, pažįsta Jį, glaudžiasi prie Jo…

(Mons. Adolfas Grušas)