Misionierius Japonijoje: kalbėti apie krikščionybę be nuodėmės žodyno

Prancūzų misionierius Olivier Chegaray MEP į Japoniją atvyko prieš 45 metus. Katalikų žinių agentūra EDA paskelbė su juo pokalbį, kuriame misionierius pasakoja apie savo gilią patirtį, apie japonų mentalitetą ir apie dalijimąsi Evangelija šioje šalyje.

Jau 25 metus jis rūpinasi jaunimo centru, pavadintu „Shinseikaikan“ – tai reiškia „Kelias ir tiesa“. Tai pasauliečių katalikų centras, veikiantis kaip nepriklausoma nevyriausybinė organizacija – taip norėjo jo steigėjas, centrą įkūręs dar prieš II Pasaulinį karą. Prie šio centro gyvenimo daugiau ar mažiau prisideda apie 30 žmonių. Be šių pareigų kunigas aktyviai dalyvavo visos Azijos katalikų Bažnyčios gyvenime, apkeliavo daug šalių.

Jaunimo centre yra kalbama apie religiją, tačiau, pasak t. Chegaray, jis stengiasi, kad tai nebūtų tiesiog „dar viena“ pamoka apie religiją. Diskusijų pradžios taško, jei įmanoma, yra bendra patirtis, kuri po to apsvarstoma Evangelijos šviesoje, džiaugiantis esant kartu. Kitas jo darbas yra socialinių problemų tyrimų centras, išleidžiantis žurnalą kas du mėnesius. Galiausiai kiekvienais metais suburiamas seminaras iš maždaug šimto žmonių, kurie nagrinėja tokį centrinį klausimą: kaip būti krikščioniu šiandieniniame pasaulyje, šiandieninėje Japonijoje, šalyje su turtinga tapatybe, tuo pat metu pasižyminčia tais pačiais bruožais ir problemomis, kaip ir kitos labai išsivysčiusios, postmodernios visuomenės.

Aš manau, kad dėka japonų įgijau visai kitokį jautrumą gamtai, žmogiškam kontaktui, gyvenimo prasmei. Prancūzijoje mes prie tikėjimo artinamės labai intelektualiai, dogmatiškai, kai japonai yra labiau intuityvūs, visapusiški ir dosnūs. Jie baisisi idėjų dėliojimu į dėžutes, - sakė t. Chegaray. – Japonijoje menas gyventi labai skiriasi. Japonai nėra „logos“ tauta, jiems tikrovė yra už žodžių. Tai ne žodžiai ir idėjos, kurie yra svarbūs, tačiau tai, kas yra širdyje ir kas atsiveria susitikime su kitais, nesiekiant visko susumuoti, nepabrėžiant „aš manau“, „aš sakau“. Japonai giliau ir kantriau įsiklauso.

Pasak misionieriaus, Japonijoje mažiau sprendžiama apie kitą. Iš kitos pusės, japonai lengvai priima kaltę. Todėl svarbu jaunimui kalbėti apie krikščionybę be nuodėmės žodyno. Žmonės čia yra rimti, gal per rimti, neretai įsitempę. Nuodėmės idėja juos galutinai prislėgtų. Tai nėra Evangelija, kuri yra visos būties išgelbėjimas, kuri kuria džiaugsmą. Apie tai reikia kalbėti pirmiausia, o tik po to apie nuodėmę. Kartais, pridūrė t. Chegaray, japonai gali būti labai griežti, negailestingi, atmetantys tą, kuris nesugeba prisitaikyti – labiau nei Prancūzijoje. Tačiau, kalbant bendrai, yra daug dėmesio vienas kitam, konfliktai sprendžiami prašant patarimo iš visos aplinkos, ir tai yra labai įdomu.

Katalikai Japonijoje sudaro tik apie pusę procento gyventojų, o vyraujanti religija yra budizmas, tad krikščionims su juo tenka susidurti kasdien. Jis palaiko, pasakojo misionierius, puikius santykius su bonzomis, budistų vienuoliais, daug metų, su savo vyresniųjų pritarimu, lankė jų vedamas meditacijas („zezen“). Tarp jų sutiko nepaprasto gerumo ir paprastumo žmonių.

Kalbėdamas apie jaunimą, t. Chegaray pripažino, kad jam nerimą kelia kai kurių jaunų japonų uždarumas. Taip pat ir Prancūzijoje jaunuoliai yra uždari, panirę į video žaidimus ir internetą, tačiau jie išsikalba ir komunikuoja daugiau. Japonijoje itin daug depresijos atvejų, jaunuoliai užgęsta, nusižudo, jie nepajėgia bendrauti ir neturi draugų. Problema, pridūrė jis, nėra darbo trūkumas. Gerą darbą atrasti nelengva, tačiau pragyvenimui pakankamo darbo jaunuoliai gali rasti. Bet įspūdis toks, tarsi jie neturėtų troškimo gyventi ir dalintis. Daug jaunuolių, taip pat savarankiškų, paprasčiausiai nenori draugauti: vaikinai su merginomis ar merginos su vaikinais. (Vatikano radijas)