Piligrimo dienoraštis. Dviejų popiežių kanonizacija
Tai tik nuotrupos kelio, kurį teko nukeliauti šių metų balandžio 23 – 30 dienomis,
norint dalyvauti popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II paskelbime šventaisiais.
Balandžio
23 diena. 4 valandą ryto aukoju šv. Mišias parapijos bažnyčioje. Dar miega net ir
tie, kurie anksčiausiai keliasi melžti karvių. Bent kartą klebonas anksčiausias. Bet
tik išskirtine proga – prasideda kelionė į Romą, kur tiek kartų būta, bet niekada
tokia proga – Bažnyčios vyrai skelbiami šventaisiais. 6 valandą nuo Marijampolės bazilikos
pajuda keturiasdešimties piligrimų autobusas į Šventąjį miestą. Kelionė ilga, bet
pripildyta veiklos, buvimo drauge džiaugsmo. Tad po trumpos maldos susipažįstame:
pavieniai, šeimos, jauni ir kam „virš penkiasdešimt“ (t.y. virš 80 metų), atviri,
lyderiaujantys, tylūs, kompleksuoti. Visų troškimas – Roma, Vatikanas, popiežius Pranciškus
ir naujų šventųjų patyrimas. Besimelsdami Valandų liturgiją (sistemingai ryte, per
pietus ir vakare), kalbėdamiesi, liesdami rožinio karoliukus net nepajutome, kaip
atvykome į Čekiją (kokia maža ta Lenkija) ir Brno mieste viešbutėlyje įsitaisėme pirmos
nakvynės ne namuose.
Balandžio 24 diena. Geros nuotaikos kupini leidžiamės
toliau į maldingą kelionę, kurią praturtina ir paįvairina gyvos „Kanonizacijos radijo“
laidos, kuriose pristatomos abiejų šventaisiais skelbtinų popiežių biografijos, darbai,
linksmieji gyvenimo perliukai. Ir taip... kalnai... Alpės, kas dvasioje padeda alpėti
iš nuostabos. Fotografuoja ir tie, kurie nežino, kodėl tai daro. Kitų žvilgsniai sustingę
ties snieguotomis viršūnėmis. Austrija lieka už nugaros. Kirtus Italijos sieną, pradžiunga
širdis. Kažkas sava, bent jau italų kalbos pradžiamokslis, kurio pakanka, kad gerai
jaustumeisi. Ir jau pirmoje benzino kolonėlėje stabtelėję suvokiame, kad čia gyvenimas
verda, nes jis malamas liežuviu. Pavakarį įvažiuojame į Ferarą. Studentų miestas,
kuriame apsistoja daug studentų, kol sustyguoja savo gyvenimus tuose miestuose ir
universitetuose, kuriuose norės studijuoti ir studentauti. Registratūroje dirbantis
vaikinas paklausęs, kur laukia mano grupės jaunimas, šypteli, kai atsakau, kad jaunimu
jie kažkada buvo. Bet puikiai pritampame studentų viešbutyje. Naktis būtų rami, jei
ne aštrialiežuviai itališkai čiauškantys paukščiai, kurie neleidžia sudėti bluosto.
Mūsiškiai žymiai santūresni, net kai kiaušinius deda...
Balandžio 25 diena.
Leidžiamės tolyn. Radijo programos keičia viena kitą, informacijos daug, ji sisteminama,
pristatoma ilgojo išlipimo Romoje programa. Ir naujovė kelyje – virtinė autobusų,
kurių numeriuose dvi mums gerai pažįstamos raidės – PL. Suprantame, kad dvispalvių
vėliavų Romoje matysime daug, ar per jas ką nors matysime? Taip, lietuviai visada
pasižymėjo taikliu žvilgsniu. Davus instrukciją, kaip ir ko Romoje saugotis, o kam
savo širdį atverti, išlipame didžiojoje Termini stotyje ir metro švilpiame į Vatikaną.
Pirmosios ašaros... Susitikimas, ilga kaip meilės laukimas eilė. Bet viskas paprasta,
viskas įmanoma, mes jau čia. Kupolas įveikiamas net širdies operacijas turėjusiems
žmonėms, tai kas kad teko lipti ir keturiomis, bet Roma ant delno. Bazilikoje eilės
prie naujų šventųjų kapų. Malda ir oro bučinys – santykio kūrimo būdai.
Ne
kiekvienas kelias lengvai surandamas, bet paslaugių italų ir geraširdžių mūsų vairuotojų
dėka surandame savo viešbutį. Deja ne Romoje, joje vietos jau seniai nebuvo. Už Romos,
bet tikrai itališkai. Svečių namai „Da Giovanni“. Autobusui vos vos įsispraudus į
itališkuosius kolektyvinius sodus, pasitinka tipinis italas Giovanni, kurio darbo
sistema - nesistemiškumas. Taip, Italija, netikėtumai. Pasidaliname kambarius. Pagaliau
visi drauge vakarieniaujame, prie vieno stalo. Net nereikia klausti: pasta, vynas,
salotos, vaisiai. Tai atriša liežuvius ir sąnarius. Naktis.
Balandžio 26 diena.
Reikės jėgų. Programa Romai pažinti itin intensyvi. Ką gi. Koliziejus, Šv. Klemenso
bazilika, Šv. Jono Laterane Bazilika, Šv. Kryžiaus Jeruzalėje bazilika. Ir pirmą kartą
miesto autobusas. Nr. 218. Kur? Į Šv. Sebastijono katakombas, kuriose ten dirbantis
lietuvis Donatas mielai praveda ekskursiją po katakombas, aiškiai pristatydamas krikščionių
patirtį, maldingumą, katakombų reikšmę šiandienai. Kiekvieno vidinė baterija duoda
signalą, kad reikia energijos papildymo. Kur geriau tai padarysi nei katakombų prieigose
po senaisiais alyvmedžiais. Straipsnio autorius gidas, suprasdamas, kad dar laukia
ilga pažintis su Roma, neleidžia įspausti savo pėdsakų Quo Vadis bažnytėlėje, bet
stebuklingu būdu visus sutalpina į autobusą ir net nepajuntame, kaip metro lekiame
į Didžiąją Marijos Baziliką. O čia yra visko: šventumo, ledų, kavos, bet daugiausia
PL. Negalėčiau pasakyti, kad Trevi forntanai atgaivino ir nustebino, nes kol iki jų
priėjome, nudirbome didelį darbą. Prie Panteono jau laisviau, šv. Kotryna sienietė
dar ramiau laukia. O Jėzaus bažnyčia pilnutėlė lenkų skautų. Tegul meldžiasi jaunimas,
netrukdysime. Pamojavę tautos altoriui jau su ilgesiu skubame pas mūsų draugą Giovanni,
kuris Lietuvoje yra viešėjęs net septynis kartus. Nuostabu. Itališka sriuba Minestrone
ir didžiulis mėsos kepsnys su salotomis. Taip, taip. Vynas ir vaisiai, savaime suprantamas
dalykas. Nakties labai nedaug. Lygiai trečią pajudame Romos link. Mūsų piligriminės
kelionės tikslo link.
Balandžio 27 diena. Įveikę visas nepabudusių italų užtvaras,
nešini trispalvėmis vieningai giedame giesmę „Glori, glori aleliuja“. Net Veronos
italai su susižavėjimu stebi mus ir palaiko nuoširdžiais plojimais. Tą naktį nonstop
važiuojantis metro išduoda, kad mes nesame pirmieji. Deja... Artėjant Vatikano link,
tvarkos prižiūrėtojai mus kreipia aplinkinėmis gatvėmis. Į aikštę nepateksime. Nenuliūstame.
Tačiau kol atėjome į norimą vietą, supratau, kas yra silkės statinėje. Statinė nesiplečia,
o naujas silkes vis grūda į ją. Ėmiau niūniuoti giesmę. Rankose trispalvė ant keturių
metrų laikiklio. Panikuoti, nervintis, grumtis negalima, nepadoru. Via della Conciliazione
gatvės pabaiga. Stop. 4.30 val. Šv. Mišių pradžia 10 val. Ką veikti? Atsisėsti. Neįmanoma,
nes tuomet turėtų sėsti visi, o jei atsisėstų, niekas neištiestų rankos ir dar šiandien
būtume ten sėdėję. Tačiau laikas tirpsta. Daugybė nemokamų spektaklių, kuomet skadalingai
italai ieško sau asmeninės erdvės, lenkai įrodo, kad turi alkūnes. Nejauki sumaištis.
Į tualetą norėti negalima, nes į jį nenueisi, o jei nueisi, niekada negrįši. Likus
porai valandų iki iškilmių pradžios, įjungiami lauko televizoriai: vaizdai iš Jono
Pauliaus II gyvenimo ir apaštalinių kelionių. Kuris vaizdas mieliausias? Žinoma, kai
Jonas Paulius II lankosi Kryžių kalne.
Gerokai prieš dešimtą ima rinktis įvairių
šalių vadovai. Gera pamatyti prezidentę Dalią Grybauskaitę. Jos ir mūsų asmenyje visa
Lietuva čia, Romoje, prie apaštalų kojų. Pajuntu, kad turiu Adomo obuolį, kurio
šiaip dėl šokoladinio torto pomėgio nematyti, kai koncelebruoti ateina popiežius emeritas
Benediktas XVI. Bažnyčia jį sveikina plojimais ir popiežiškojo vardo šūksniu.
Kokia
jėga mistinio Kristaus Kūno. Esame taip arti, kad ne tik kvepalų, bet ir prakaito
kvapą gali užuosti, nori to, ar ne. Esame viena. Bent jau fizikai, nes da˛niausiai
tik dvasikai.
Liturgijos pradžia. Vadovauja popiežius Pranciškus. Mylimas,
Kristaus savo asmeniu neužstojantis. Ir kai paskelbia, kad neatšaukiamai šventaisiais
paskelbia Joną XXIII bei Joną Paulių II, nesulaikome švento džiaugsmo ašarų. Tie,
kurie gyveno mūsų dienomis, – mums dangaus įrodymas. Dėkingumas, pasiryžimas, nuoširdumas
ir maldos tikrovė. O kai paskelbus šventaisiais pradeda lįsti saulė iš apsiblaususio
dangaus, supranti, kad Dievas patvirtina šį Bažnyčios žingsnį. Pritaria, džiaugiasi.
Ne
ką lengviau iš „bažnyčios“ išeiti. Tik jauti, kad neša žmonių srovė. Tačiau pamažu
laisvėja, galima įkvėpti grynesnio oro. Dar keletą valandų asmeniškai pabudėję Vatikano
prieigose, judame Asyžiaus link, kur be ilgų ceremonijų visi nutyla savo gultuose.
Balandžio
28 diena. Romos Mišiole yra tekstai Mišioms, skirtoms ašaroms išmelsti. Kai per stebuklą
gavome galimybę švęsti Eucharistiją Porcinkulės bazilikoje, minėtų tekstų mums nereikėjo.
Dievas surinko kiekvieno ašaras ir, anot psalmininko, jas odmaiy saugo.
Vėliau
Viduramžių Asyžius su Pranciškumi ir Klara. Tiesiog neaprėpiama nei protu, o širdis
pasirodo taip pat ribota sutalpinti. Tik nuostabos atodūsiai.
Ir driekiasi
kelias į Vilkaviškio vyskupijai brangią Paduvą, šv. Antano namus. Norintieji turėjo
nuostabų vakarą mieste, aikštėse, picerijose, bazilizikų prieigose, mažose grupėse
savo kambariuose. Atveri langą, ištiesi ranką ir beveik gali pasiekti šv. Antano baziliką,
kurion ankstų 29 rytą sugužėjome ir vienoje iš koplyčių šventėme Mišias. Gera, kad
Eucharistija yra šaltinis, kurio niekuo nepakeisi, kad čia gyvas Jėzus, kuris maitina
ir stiprina.
Balandžio 29 diena. Kelionė eina į pabaigą. „Kanonizacijos radijas“
ėmė transliuoti laidas, skirtas Šeimos metams. Ypatingo dėmesio susilaukė rubrika
„Klauskite – atsakome“. Kokia nuostabi proga sužinoti, dalintis. Visai neprailgo laikas,
kai jau lipome iš autobuso Čekijoje, paskutinės nakvynės ne namuose.
Balandžio
30 diena. Mūsų tikslas – namai, Marijampolė, tačiau per Krokuvą, kad galėtume aplankyti
šv. Seserį Faustiną. Ir šioje vietoje jau baigėsi italų kalbos vingrybės, todėl Marijampolės
šv. Jono Pauliaus II parapijos klebonas kun. Marius Rudzinskas (lenkų kalba) suderino,
kad iš čia galėtume švęsti Mišias. Nuplauti gūsingo lietaus, džiaugėmės Dievo gailestingumu,
atvertu per seserį Faustiną.
Ir sužiuro mūsų žirgai namų link. Liko dėkojimų,
naktinio Rožinio, liaudiškų dainų bei liudijimų laikas, kuris buvo brangesnis, už
kažkieno parduotą Ferrari.
Kai gegužės pirmosios rytą, 3.30 val., lipome iš
savo namų (autobuso), Marijampolės bazilikos kleve čiulbėjo paukščiai, tik kuklesni
už itališkuosius. Šie miegoti netrukdys...