Gegužės 6 d. - šv. vysk. Pranciškaus de Laval liturginė šventė

Antradienį, gegužės 6 dieną, visuotinės Bažnyčios liturginiame kalendoriuje pirmą kartą buvo švęsta šv. Pranciškaus de Laval (Francois de Montmorency-Laval, 1623-1708) liturginė šventė. Šv. Pranciškus de Laval yra ketvirtas popiežiaus Pranciškaus paskelbtas šventasis. Jis palaimintojo vardą įrašė į Šventųjų sąrašą š.m. balandžio 3 dieną.

Pranciškus de Laval buvo Kvebeko vyskupas ir misionierius, Bažnyčios Šiaurės Amerikoje pradininkas. Jo liturginis minėjimas švenčiamas mirties sukaktuvių dieną. De Laval mirė 1708 gegužės 6 dieną Kvebeke. Šventojo žemiški palaikai ilsisi jo atminimo koplyčioje naujojoje Kvebeko Dievo Motinos „Notre-Dame de Québec“ katedroje.

Prancūzijos didikų šeimoje XVII amžiaus pradžioje gimęs šventasis jaunystėje pasirinko kunigystę, tačiau troško vyksti į misijas. Pirmasis paskyrimas buvo į Indokiniją, tačiau išvykti sukliudė europiečių kolonistų geopolitika. Būdamas 36 metų 1659 metais išvyko į Šiaurės Ameriką, kur darbavosi maždaug tris dešimtmečius. De Laval iš nieko sukūrė klestinčią Bažnyčią: įsteigė pirmąsias parapijas, misijas ir mokyklas, vienuolines bendruomenes; vyskupaudamas ir atsisakęs ganytojo pareigų gyveno santūriai ir pamaldžiai, šelpė vargšus, slaugė ligonius, gynė indėnus vergus, liudijo ištikimybę Romos Bažnyčiai.

Jonas Paulius II vyskupą misionierių de Laval paskelbė palaimintuoju su kitais Amerikos misionieriais 1980 metais, juos palygindamas su Abraomu: Dievo valia išvyko iš gimtinės, kad skelbtų Gerąją naujieną svečiose šalyse. Jonas Paulius II beatifikacijos ceremonijoje be kita ko pasakė, kad Pranciškaus de Laval šventumas primena, jog visi krikštytieji yra pašaukti siekti šventumo ir kad Bažnyčia, pagal savo prigimtį misionieriška, turi sekti Kristaus nueitu keliu, kuris yra neturto, paklusnumo, tarnystės ir saviaukos kelias. (Vatikano radijas)