Popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacija: Arkivyskupas T. Kondrusevičius,
Vysk. R. Norvila.
Du milijardai planetos gyventojų stebėjo popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizavimo
apeigų transliaciją sekmadienį. Tą dieną kanonizacijos įvykis buvo vos ne vienintelė
pasaulinio masto žinia. Ypatingai didelį dėmesį šventųjų popiežių kanonizavimui paskyrė
daugelio kraštų ir kalbų televizijos programos, buvo išsamiai kalbėta apie šventųjų
Jono XXIII - Angelo Roncalli ir Jono Pauliaus II - Karolio Wojtylos figūrą ir paveldą.
Internetą užplūdo nesuskaičiuojamų nuotraukų ir video įrašų lavina. Kanonizacijos
tema buvo itin gerai matoma socialinių tinklų platformose, kurios faktiškai tapo kanalu
alternatyvių žinių, kuriomis dalijosi patys renginio dalyviai. Žiniasklaida daug dėmesio
paskyrė popiežiaus Pranciškaus homilijai, buvo išryškinamos šventųjų popiežių asmenybės:
drąsių vyrų, tikėjimo vyrų, mūsų amžiaus vyrų, išdrįsusių paliesti Jėzaus žaizdas
ir mus mokančių dėl jų nesipiktinti, o vis labiau įsigilinti į Dievo, kuris visada
viliasi, visada atleidžia, visada myli, gailestingumo slėpinį.
Pasak Minsko-Mogiliovo
ganytojo, arkivyskupo Tadeušo Kondrusevičiaus, Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacija
tai ypatingas įvykis ne tik Visuotinei Bažnyčiai, bet taip pat ir Bažnyčiai Lietuvoje,
Baltarusijoje, Rusijoje, buvusioje Tarybų Sąjungoje, kur religija buvo persekiojama.
Kviečiame klausytis Minsko-Mogiliovo ganytojo liudijimo.
Arkivysk. T.
Kondrusevičius:
Visų pirma
norėčiau pasveikinti visus lietuviškos Vatikano radijo programos klausytojus: ačiū
už šią galimybę.
Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacija tai ypatingas
įvykis ne tik Visuotinei Bažnyčiai, bet taip pat ir Bažnyčiai Lietuvoje, Bažnyčiai
Baltarusijoje, Rusijoje, buvusioje Tarybų Sąjungoje taip pat, kur religija buvo persekiojama.
Labai gerai atsimenu tuos laikus, kai buvo išrinktas Jonas Paulius II – visi sakydavo,
kad „jis – vienas iš mūsų, jis tai žino, ką pasakyti, jo tai jau neapgaus“. Žmonės
taip sakydavo, ir jo žodžiai: „Nebijokite, atverkite savo širdis, atverkite politines,
ekonomines, socialines sistemas atverkite Kristui, Kristus žino viską. Tik Kristuje
galima pažinti žmogų ir žmogus gali pažinti save patį per Kristų“. Taip ir atsitiko
– tie žodžiai, kuriuos jis pasakė, išsipildė.
Vėliau, kai Varšuvoje sakė,
kad „teateina Šventoji Dvasia, teatjaunina žemės veidą – šios žemės veidą“, tada
mes tuos žodžius girdėjome kaip šios žemės – Lietuvos žemės, Baltarusijos žemės, kitų
šalių žemės veidą – ten, kur buvo religijos priespauda. Šitas stebuklas įvyko, ir
popiežius buvo vienas iš šio stebuklo autorių. Labai gerai prisimenu, kad kai dirbau
Maskvoje, vienas žurnalistų paklausė Gorbačiovo: „Jūs padarėte viską, kad Tarybų
sąjunga sugriūtų, kad komunizmas sugriūtų ir taip toliau?“. Jis sakė: „Ne, ne, ne
– tai Jonas Paulius II“. Tai ir pasaulinis to žmogaus pripažinimas.
Toliau:
jo mirtis, jo laidotuvės, kai žmonės, kurie nepaduodavo rankos vienas kitam dešimtmečiais,
sėdėjo šalimais, jie sveikinosi vienas su kitu. Jis veikė jau tada.
Nenoriu
net pradėti kalbėti apie jo mokymą, jo vizitą Lietuvoje, Baltijos šalyse, koks efektas
tada buvo, visų pirma – dvasinis. Bet net ir po mirties jis tęsė misiją atverti žmogų
Kristui, taip pat ir susitaikymo misiją. Todėl su dideliu džiaugsmu dalyvauju šiuose
įvykiuose.
Kalbant apie Joną XXIII, reikia pasakyti, kad mes visi turime būti
dėkingi jam kadangi jis 1959 m. pasakė žodį: „Susirinkimas!“. Bažnyčia tuo metu laikėsi
gerai, tarsi kokia pilis buvo. Bet jis jau matė, kad reikia truputį pravėdinti Vatikaną,
pravėdinti Bažnyčią, įgyvendinti tą programą, kurią jis apreiškė žodžiu „aggiornamento“
(iki šiol niekas negali labai gerai išversti šito žodžio). Bet reikia atnaujinti Bažnyčią
pagal šios dienos reikalavimus. Tai buvo naujas startas Bažnyčioje. Nežinau, jei nebūtų
buvę Vatikano II Susirinkimo, šiandien Bažnyčiai būtų labai labai sunku. Jau būnant
čia, matant, kiek daug žmonių susirinko, skaitant laikraščius, internetinę informaciją,
tokia mintis man atėjo, kad šių dviejų žmonių kanonizacija: to, kuris pradėjo Vatikano
II Susirinkimą, ir to, kuris įgyvendino, stengėsi kuo plačiau, kuo giliau įgyvendinti
Vatikano II Susirinkimo mokymą, tai yra dar vienas Susirinkimo, jo reikalingumo ir
jo aktualumo taip pat nūdienos Bažnyčiai, pripažinimas.
Įspūdžiais iš kanonizacijos
pasidalijo Vilkaviškio vysk. Rimantas Norvila:
Šią
dieną man pirmiausiai prisimena 1993 metų popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje.
Teko tikrai nemažai prisidėti prie jo rengimo Kauno arkivyskupijoje (tuo metu dar
nebuvo Šiaulių vyskupijos), teko būti koordinuojančiu tą visą pasirengimą ir buvo
net keturi susitikimai Kaune Santakoje, Šiauliuose prie Kryžių kalno, Dariaus ir Girėno
stadione jaunimo susitikimas, Šiluvoje šeimoms. Taip įtraukė pasiruošimas tada ir
tokia dvasia pagavo, man šiek tiek panaši ir šiandien, tokia šviesi, viltinga nuotaika.
Šios dienos šventė tikrai ypatinga visuotinei Bažnyčiai tarp daugybės vyskupų iš įvairių
šalių kartu būnant, pasisveikinant, vienas kitas kažkur sutiktas taip, kad jautėsi
tokia gyva šviesi nuotaika ir kažkas tokio vyksta gražaus, gero; tuo negali nesidžiaugti.
Per visą laiką kiek Apvaizda pramatė būti vyskupu teko Joną Paulių II sutikti keletą
kartų įvairiomis progomis: ad limina vizitų, kelių Sinodų, tarptautinių konferencijų
metu būdavo, kad Jonas Paulius II asmeniškai bent pasveikina visus dalyvavusius vyskupus,
jiems ranką ištiesią. Ir šiandienėje iškilmėje kažkoks tęstinumas jautėsi to kontakto,
kuris yra asmeninis, ir kartu visai Bažnyčiai kažkas ypatingo. Tiesiog džiaugiuosi
ta švente; jau dabar turim šventąjį Joną Paulių II, taip pat šventąjį Joną XXIII,
kuris pradėjo Vatikano II Susirinkimą, Bažnyčiai labai svarbų. Manau, kad turint tuos
du užtarėjus galim tvirčiau jaustis šiandienos iššūkiuose, aktualijose. (Vatikano
radijas)