Palaimintuoju paskelbtas artimo meilės kankinys dominikonas Juozapas Girotti

„Viską, ką darau – darau vedinas artimo meilės“. Taip nuolat kartodavo dominikonas Juozapas Girotti net ir savo persekiotojams. Praėjus beveik šešiasdešimčiai metų po mirties Dachau lageryje, Bažnyčia pripažino jo meilės, patyrusios kankinystę, herojiškumą. Šeštadienį, balandžio 26 dieną, Italijoje Albos katedroje kardinolas Severino Poletto atstovaudamas popiežių Pranciškų, paskelbė kunigą Girotti palaimintuoju.

Gimęs 1905 m. neturtingoje, tačiau labai krikščioniškoje ir apsišvietusioje šeimoje, būdamas dvidešimt penkerių Juozapas Girotti tapo kunigu. Jeruzalėje ir Romoje baigė biblistikos studijas, Turine dėstė Šventąjį Raštą. Jo tarnystė neapsiribojo vien „sakykla“, nes kunigas Girotti didelį dėmesį skyrė socialiniams dalykams. Šis palaimintasis ne tik dėstė ar tyrinėjo Šventąjį Raštą, tačiau atsidavusiai tarnavo vargšams ar pažeidžiamiausiems to meto visuomenės žmonėms. Ypatingai tiems, kuriuos laikė „vyresniaisiais broliais“: žydams. Prasidėjus karui, jis organizavo platų pagalbos žydams tinklą. Nepaisydamas gresiančio pavojaus, jis tapo Turine ir apylinkėse gyvenančių žydų gynėju, ypač kai naciai ir fašistai ieškojo jų siekdami išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Dėl pagalbos žydams jis buvo pasmerktas tam pačiam likimui kaip jie: 1944 m. rugpjūčio 29 dieną buvo areštuotas ir išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten išgyveno tikrą Kalvariją, ypač dėl darbo, kurį turėjo atlikti nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, bet kokiu oru. Ir šiame savojo kryžiaus kelio etape jis išsiskyrė geraširdiškumu kitų kalinių atžvilgiu. Po septynis mėnesius trukusių pažeminimų ir kančių mirė veikiausiai nuo mirtinos injekcijos stovyklos ligoninėje 1945 balandžio 1 d. Jo kameros draugai virš jo gulto užrašė: „Šv. Juozapas Girotti“.

Beatifikacijos Mišių homilijoje kardinolas Poletto pakvietė apmąstyti naujo palaimintojo dvasinį gyvenimą: Žodžio duonos dėka kunigas Girotti net ir Dachau neprarado „dvasios džiaugsmo ir stiprybės“. Semdamasis jėgų iš maldos, dalyvaudamas Eucharistijoje, kurią kiekvieną rytmetį švęsdavo 4 val., brandino brolybę su kitais kunigais, gyvenusiais tame pačiame barake – patalpoje, pastatytoje šimtui aštuoniasdešimčiai žmonių, tuo metu buvo įkalinta virš tūkstančio žmonių, o savo giedru būdu, tyra širdimi, panirusia į Dievą, stengėsi palaikyti kitų likimo brolių dvasią.

Kunigo Girotti beatifikacijos bylos postulatorius kunigas Vito Gomez pažymi, kad už savo veiklą holokausto metu jis pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimu, o jo gyvenimas lieka ryškiu pasiaukojimu vardan kitų pavyzdžiu. (Vatikano radijas)