Balandžio 25 dieną žymiojoje Venecijos bazilikoje buvo iškilmingai paminėta šv. Morkaus
Evangelisto, kuriam ji ir dedikuota, liturginė šventė. Venecijos patriarchas Francesco
Moraglia homilijoje kalbėjo apie šv. Morkaus figūrą ir jo paliktą Evangeliją, primindamas,
kad Morkaus relikvijos į Veneciją buvo atgabentos 828 metais.
Morkaus Evangelija
primena, kad aplink Jėzų buvo ne vien apaštalai ir „minios“, bet daug kitų žmonių,
su konkrečiais veidais ir vardais: Marija Magdalietė, Lozorius ir jo seserys Marija
ir Morta, Nikodemas, Juozapas iš Arimatėjos ir kiti. Žinome, kad Morkus buvo šv. apaštalo
Pauliaus, o vėliau Petro mokinys ir bendrakeleivis, su abiem susijęs asmeniškais ir
artimais ryšiais. Kai kurie komentuotojai įžvelgia Morkaus autobiografinį štrichą
jo Evangelijos 14 skyriuje, kuriame pasakojama, kad suėmus Jėzų visi pabėgo, tik „vienas
jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, bet jis išsinėrė
iš drobulės ir nuogas pabėgo“. Tačiau savo Bažnyčios istorijoje Euzebijus, cituoja
II amžiaus vidurio vyskupą Papiją, pasak kurio Morkus asmeniškai Jėzaus nesutikęs,
tačiau ištikimai ir atidžiai perdavęs tai, ką išgirdęs iš apaštalo Petro.
Morkaus
Evangelija yra ankstyviausia, po jos buvo parašytos Mato ir Luko, kai kuriais klausimais
išsamesnės ir detalesnės, galiausiai Jono Evangelijos. Tad Morkus yra tarsi paties
„evangelijos“ žanro tėvas.
Morkaus Evangelijoje Jėzų pirmiausia pažįstame
kaip nepaprastą gydytoją, tačiau jo Evangelijos branduolys yra tikėjimas į Jėzų Kristų,
kaip Dievo Sūnų. Jėzus nėra šiaip gydytojas stebukladarys, bet Dievo Sūnus, o tai
atskleidžia kryžiaus drama. Penkioliktajame skyriuje pasakojama apie romėnų šimtininką,
nepriklausiusį žydų sandorai, kuris išvydęs Jėzaus mirtį ir jas linkėjusias aplinkybes,
išpažįsta: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“. (Vatikano radijas).