Gerojo popiežiaus Jono sekretorius Capovilla: Esame dar tik pakeliui į naująsias Sekmines

Gerasis popiežius Jonas XXIII daugiau kaip pusės amžiaus atstume gali atrodyti pakankamai „tolimas“, tarsi niekuomet nepažinotas prosenelis, gyvenęs kitoje epochoje. Tačiau popiežius Jonas yra savotiška išimtis, visų prima todėl, kad jo vardą nuolat primena ir dar ilgai primins Bažnyčios gyvenimui kardinalus Vatikano II susirinkimas, kurio vaisiai dar noksta... Antra vertus, laiko atstumą su popiežiumi Jonu XXIII gerokai sumažina kita išskirtinė aplinkybė: tai, kad jo asmeninis sekretorius Loris Capovilla dar gyvena ir yra labai šviesaus proto. Devyniasdešimt devynerių metų kardinolas yra neišsemiamas žinių apie pal. Joną šaltinis ir jo dvasinio testamento tęsėjas. Capovilla dešimt metų buvo asmeninis sekretorius, lydėjęs Roncalli nuo Venecijos patriarchato per visą pontifikatą Romoje iki pat mirties. Loris Capovilla dėl senyvo amžiaus nežada dalyvauti dviejų popiežių kanonizacijoje šį sekmadienį, tačiau neatsisako interviu suteikiamos progos paliudyti dar ką nors apie būsimą šventąjį popiežių Joną. Tad ir pokalbyje Vatikano radijui kitaip negalėjo būti. Kardinolą Capovilla, palaimintojo pop. Jono XXIII „ištikimąjį tarną“, prieš savaitę, balandžio 17 dieną, kalbino mūsų bendradarbis Fabio Colagrande:

Kodėl Popiežius Pranciškus nutarė kanonizuoti Joną nelaukiant patvirtinančio stebuklo jo užtarimu?

Negaliu kalbėti už Šventąjį Tėvą, tačiau žinau, kad jis nori pratęsti manau ne tiek popiežiaus Jono XXIII, kiek iš aukščiau atėjusį įkvėpimą sukviesti visus vyskupus, viso pasaulio vietines Bažnyčias, kad būdami kartu įsiklausytų, melstųsi ir broliškos meilės vedini pasvarstytų ką dar padaryti, kad mūsų laikų žmonės, kad XXI amžiaus žmonija galėtų teigiamai atsiliepti į popiežiaus Benedikto XVI kvietimą, kurį jis taip išreiškė: „Susirinkimas buvo XXI amžiaus Šiaurės Žvaigždė“. Jis nepasakė Šiaurės žvaigždė šiemet, rytoj, arba poryt. Jis pasakė XXI amžiaus Šiaurės Žvaigždė. Tačiau tai nėra tik vieno įvykio kelionė; tai Jėzaus žinios kelionė, tai „Evangelii Gaudium“. Nematau nieko nepaprasta visame tame. Bažnyčia yra mama, yra motina, kuri teisia savo vaikus. Jei ji amžių bėgyje paskiria dėmesį vienam ar kitam žmogui, vyrui ar moteriai, iškelia kaip sektiną pavyzdį visiems krikščionims, Ji tai daro būdama laisva, pridursiu, Ji tai daro vedama Šventosios Dvasios, kuri apšviečia Bažnyčios kelią. Popiežius Pranciškus prie kiekvieno iš mūsų priartėja tarsi mama, tarsi tėtis; jis paima už rankos, tačiau neverčia; jis mus įtikina. Jis neskelbia ką nors iš savęs, iš savo, kaip jėzuito, nepaprastos kultūros, arba iš garbiosios ir didingos argentiniečių žemės, ne! Jis ateina Jėzaus vardu ir kalba tik apie Jėzų.

Parašėte atsiminimuose, kad Jonas XXIII žadina ne nostalgiją, o stimulą žvelgti į priekį.

Noriu pasakyti, kad nesame šventyklos, relikvijoriaus, arba muziejaus prižiūrėtojai, taip yra pasakęs popiežius Jonas. Esame pašaukti prižiūrėti daržą, kuriame pasodintos Žodžio sėklos, įsikūnijusio Žodžio, ir auginti daržą, kad padėtume priartinti naujas Sekmines, naujas Velykas, naują Pavasarį ne tik visų mūsų, o visos žmonijos džiaugsmui. Esame pakeliui, dar nepasiekėm tikslo. Dar reikia nueiti ilgą kelią. Suprantame, kad turim lobį, kad turim jį ne tik prižiūrėti, tačiau pasiūlyti visam pasauliui. Evangelii Gaudium: Evangelija yra gražioji naujiena. O kas yra ta gražioji naujiena? Naujiena ta, kad esu Dievo vaikas ir Dievas manęs neapleidžia. Kaip gražu klausytis kaip popiežius kasdien, ar vos ne kasdien, sako: „Jėzus neatmeta nieko, jis laukia visų!“

Kaip apibūdintumėt dešimt metų, praleistų su popiežiumi Jonu kaip jo bendradarbiu?

Ne, nebuvau popiežiaus Jono bendradarbis, o nereikšmingas tarnas, kaip daugelis kitų, kurie matė jame Dievo siųstą žmogų. Niekada nesijaučiau nei bendradarbiu, nei sekretoriumi ir, gink Dieve, tikrai ne idėjų generatoriumi, man rodos tai būtų didžiulis skandalas. Esu kupinas džiaugsmo, kad galėjau būti greta žmogaus, kuris tikrai buvo Dievo vedamas, kuris iš tikrųjų sėjo sėklą. Jis negalėjo įgyvendinti pilnutinai visa, ką buvo numatęs, kažkiek tų sėklų liko.

Ką jums reiškia balandžio 27-oji (kanonizacijos diena)?

Tai tik viena kalendoriaus diena, nes krikščionio kalendoriuje visos dienos yra vadinamos šventėmis ar iškilmėmis. Visą laiką šventė; tikinčiajam visuomet šventė, visuomet Velykos, visuomet Prisikėlimas. Jau vien galimybė pakelti žvilgsnį į dangų, arba paliesti krutinę priėmus Švenčiausiąjį yra neapsakoma dovana, didžiulis lobis, didingas Malonės ir Šviesos slėpinys. Mums visuomet šventė! (Vatikano radijas)