Raniero Cantalamessa. Grigalius Didysis ir Šventojo Rašto protingumas
Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa penktadienio ryte, dalyvaujant
Šventajam Tėvui, perskaitė penktąjį Gavėnios pamokslą, dar kartą pakviesdamas į Bažnyčios
tėvų mokyklą – šį kartą apie tai, kaip skaityti Dievo Žodį, ypač vadovaujantis Grigaliaus
Didžiojo mokymu.
Šis būdas siekia žengti toliau už istorines ir literatūrines
Biblijos studijas, kuriose atskleidžiama daug įdomių dalykų, tačiau kuriose Biblija
lieka tik knyga tarp kitų knygų. Tačiau Bažnyčios doktrina ir patirtis rodo ką kitą
– Šventojo Rašto Žodis nėra vien paprastas žmogaus žodis.
Skaitydami Bibliją
Bažnyčios tėvai sekė Jėzaus ir apaštalų pramintu keliu. Jėzus Emauso mokiniams išaiškina,
kad Raštuose kalbama apie jį, Abraomas matė jo dieną, daugelis Jėzaus žodžių ir veiksmų
išpildė Raštų, Mozės ir pranašų žodžius. Galutinis perėjimas nuo Senojo prie Naujojo
Testamento įvyko kartu su mirštančio Jėzaus žodžiais „atlikta“. Tai buvo totalus visko
perkeitimas: asmenybių, įvykių, įstatymų, aukų, kunigystės, institucijų, viskas nušviesta
kitaip. Tarsi kambaryje degtų žvakė, o po to įjungtume stiprią elektros šviesą. Jėzus,
„pasaulio šviesa“, taip pat yra Raštų šviesa. Būtent taip apaštalai skaito Raštus,
taikydami juos Bažnyčios gyvenimui. Jiems naujai atsiskleidė raštų protingumas.
Bažnyčios
istorijos pradžioje galime išskirti šio naujo būdu skaityti dvi kryptis. Viena yra
apologetinė, skirta diskusijoms su netikinčiais, su pagonimis ar su žydais. Antroji,
teologinė ir dvasinė, skirta bendruomenės ugdymui. Origenas buvo tas, kuris pirmasis
genialiai išvystė dvasinį Raštų skaitymą. Jo intuicijos nepaprastai turtingos ir gražios,
iš jo mokėsi tiek Rytai, tiek Vakarai. Kita vertus, Origeno metodą ribojo jo platonizmu
paremtas dvasingumas: pranašystės ir jos realizavimo santykį, būdingą apaštalų mąstymui,
jis pakeitė dvasios ir istorijos santykiu. Lotynų Bažnyčioje iškilo Ambraziejus, o
po jo –savo kūrybingumu ir drąsa Origenui nenusileidžiantis šv. Augustino genijus.
Su
Augustinu prasidėjo pastanga, kurią atbaigė Grigalius Didysis: Raštų aiškinimo organizavimas,
panašus į žemėlapio sudarymą. Čia kalbama apie keturių Dievo Žodžio prasmių doktriną.
Yra keturi Dievo Žodžio aiškinimo ir taikymo lygiai: pirma, literatūrinis ir istorinis;
antra, alegorinis, susijęs su tikėjimu į Kristų; trečia, moralinis, nurodantis į krikščionišką
elgesį; ketvirta, eschatologinis, liudijantis apie galutinius dalykus. Pasak Grigaliaus
Didžiojo, Dievo Žodis yra tarsi keturkampis akmuo. Kaip apibendrino vienas žinomas
lotyniškas ketureilis: „raidė moko apie tai, kas įvyko, alegorija apie tai, kuo turi
tikėti; moralė tai, ką daryti; anagonija (eschatologija) ko siekti“.
Pavyzdžiui,
Velykos. Istoriškai tai apeiga, kurią žydai atliko Egipte, alegoriškai, tai Kristaus,
Dievo avinėlio paaukojimas, morališkai, tai perėjimas nuo ydų prie dorybių, nuo nuodėmių
prie šventumo, eschatologiškai tai užuomina apie amžinąsias Velykas danguje.
Mokytis
skaityti Bibliją iš Bažnyčios Tėvų, pasak t. Cantalamessa, nereiškia, kad turime grįžti
prie jų interpretacijų ir jų mechaninio atkartojimo. Tai neįmanoma, nes mūsų prielaidos
ir dvasinis kontekstas kitoks. Tėvų aiškinime daug nuostabių ir taiklių dalykų, bet
taip pat netrūksta tokios fantazijos ir simbolizmo, kurie šiandien verstų nusišypsoti.
Galime spėti, kad jei Bažnyčios tėvai gyventų šiandien, jie entuziastingai naudotųsi
šiandieninių kritinių studijų pasiekimais.
Tačiau iš Bažnyčios tėvų galime
išmokti skaityti Raštus pradedant nuo tikėjimo ir vedant prie tikėjimo. Keturių prasmių
doktriną galima reziumuoti ir taip: ar Bibliją skaitai su tikėjimu ar be tikėjimo?
Yra ir kitas, subtilesnis skyrimas: ar skaitome Dievo Žodį asmeniškai ar nuasmenintai?
Bažnyčios tėvams Raštai buvo labai asmeniški: ką sako jiems, jų bendruomenėms. Kitaip
tariant, Dievo Žodis nėra vien, pasyviai, Dievo įkvėptas, bet ir, aktyviai, Dievu
kvėpuojantis. Dievo Žodyje yra ne tik Dievo mintis, bet ir Dievo širdis.
Tokia
yra daugybės krikščionių patirtis. Iš pradžių, esant tarsi tamsoje, nežinioje, bet
kantriai klausinėjant Dievo Žodį jis sušvyti ir pateikia atsakymą, tarsi būtų parašytas
būtent vienai ar kitai situacijai, ne vakarykštei, o šiandieninei. Tačiau tam reikia
stipraus tikėjimo Dievo Žodžiu. Savo ruožtu, taip suprastas Dievo Žodis būtinas krikščionio
dvasiniam gyvenimui ir evangelizavimui. (Vatikano radijas)