Šventosios Žemės vyskupai ir Teisingumo ir taikos komitetas apie krikščionių persekiojimą Artimuosiuose Rytuose

Šventosios Žemės katalikų vyskupai, kartu su Taikos ir teisingumo taryba, paskelbė deklaraciją apie krikščionių persekiojimą Artimuosiuose Rytuose, patikslindami ką tai reiškia ir kaip į jį reaguoti.

Nėra jokių abejonių, rašoma komunikate, kad nesena sumaištis Artimuosiuose Rytuose, iš pradžių vadinta „arabų pavasariu“, atvėrė kelius ekstremistų grupėms ir naujiems jėgos santykiams, kurie vardan islamo politinės interpretacijos nusiaubė daug šalių, ypač Iraką, Egiptą ir Siriją. Nėra jokios abejonės, kad daug ekstremistų krikščionis laiko netikėliais, priešais ar priešiškais svetimų galybių agentais, galiausiai lengvais taikiniais.

Tuo pat metu, kalbant tiesoje, reikia pabrėžti, kad krikščionys nėra vienintelės šios prievartos ir sulaukėjimo aukos. Paprasti musulmonai, visi tie, kurie vadinami „eretikais“, „atsiskyrėliais“ ar „neatitinkančiais“ yra vienodai puolami ir žudomi tame pačiame chaose. Ten, kur valdo sunitų ekstremistai, šiitai yra žudomi. Ten, kur valdo ekstremistai šiitai, žūva sunitai. Taip, krikščionys kartais yra paliečiami būtent dėlto, kad jie yra krikščionys, su skirtingu tikėjimu ir be apsaugos. Vis dėlto, šiuo prievartos metu, kuriame karaliauja mirtis ir griovimas, jie yra aukos, kurios prisideda prie didelio skaičiaus kitų, kenčiančių ir mirštančių. Kaip ir daugybė kitų, jie išvejami iš namų ir tampa pabėgėliais, dalijasi tuo pačiu juodu skurdu. Kai kas sulaukia pagalbos, o kai kam vienintelė paguoda yra Kristaus žodžiai: „palaiminti persekiojamieji dėl teisingumo: Dangaus Karalystė yra jų“.

Sumaištis prasidėjo, nes Artimųjų Rytų tautos svajojo apie naują orumo, demokratijos, laisvės ir socialinio teisingumo amžių. Diktatoriški režimai, kurie lyg užtikrino „tvarką ir įstatymą“, tačiau baisia karinės ir policinės represijos kaina, žlugo. Krikščionims šie režimai teikė tam tikrą saugumą. Jie bijojo, kad juos nuvertus chaosą sėjančios ekstremistų grupės paims viršų, užgrobs valdžią per prievartą ir persekiojimą. Todėl kai kurie krikščionys linko ginti tuos režimus. Vietoj to, ištikimybė savajam tikėjimui ir rūpestis savo šalies gerove galbūt galėjo paskatinti anksčiau prabilti apie būtinas reformas, teisingumo ir teisių poreikį, kaip tai darė daug kitų drąsių krikščionių ir musulmonų.

Deklaracijoje perspėjama, kad žodis „persekiojimas“ dažnai naudojamas netinkamai, manipuliuojant kažkieno tikslams, sėjant neapykantą ir nusistatymus, siekiant supriešinti tautas ir religijas.

Kaip reaguoti prieš prievartą ir griovimą? Krikščionys ir musulmonai turi kartu priešintis naujoms ekstremizmo formoms, kurios siekia sukurti visuomenę be krikščionių, kurioje valdžia būtų kelių musulmonų rankose. Visi, kurie sieks demokratijos, orumo, laisvės ir gerovės bus puolami.

Kiekvienas iš mūsų, rašoma deklaracijoje, krikščionis ar musulmonas, turi vienodai gerai suprasti, kad išorinis pasaulis iš tiesų neapsaugos mūsų. Lokalios ir tarptautinės politinės galios ieško savo interesų. Mes patys turime kurti savo bendrą ateitį, lygių piliečių visuomenę.

Mes meldžiamės už kiekvieną, už tuos, kurie mums padeda ir už tuos, kurie nori mums pakenti ar nužudyti. Meldžiamės, kad Dievas jiems leistų pamatyti gerumą, kuris yra kiekvieno širdyje; kad kiekvienas būtų Dievo perkeistas. (Vatikano radijas)