Penktasis Gavėnios sekmadienis

Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“. Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.

Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. (Jn 11, 1-45).

STIPRESNĖ UŽ MIRTĮ, mons. Adolfas Grušas:

Lozoriaus prikėlimo metu Jėzus susiduria su draugyste ir mirtimi, su meile ir skausmu,- jėgomis, kurios valdo kiekvieno žmogaus širdį. Kaip jokioje kitoje Evangelijos vietoje regime pergyvenantį, verkiantį, susijaudinusį Išganytoją.

Apie Lozorių žinome tik tai, kad jis buvo Marijos bei Mortos brolis ir Jėzaus draugas. Šis, pastarasis apibūdinimas yra labai svarbus, nes jo draugas buvo pats Dievas.

Dėl Lozoriaus šis draugas ištarė tokius svarbius, įprasminančius visą Gerąją Naujieną, žodžius: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“. Viešpats nesako: „Aš būsiu gyvenimas tolimoje ir bespalvėje ateityje“. Ne, Jis yra tas gyvenimas dabar, ir tai pabrėžiama iškilminguoju, visiems žydams reiškusiu patį Dievą posakiu: „Aš esu“.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kokia tvarka Jėzus ištaria žodžius apie save: pirmiausia Jis kalba apie prisikėlimą, o paskui – apie gyvenimą. Tai Evangelija – Geroji Naujiena: mes visi esame Viešpatyje prikelti iš dvasinės mirties, iš bespalvio ir sustingusio gyvenimo, prikelti iš beprasmybės ir nemeilės,- jausmų, reiškiančių dvasinę žmogaus mirtį. Dievas pirmiausia mums ir siūlo šį išsivadavimą, atvesdamas į gyvenimą, nugalintį pačią mirtį.

Esame prikelti, nes esame mylimi, nes tikrasis mirties priešas yra ne gyvybė, o meilė. Giesmių Giesmės knygoje skaitome: „Juk meilė stipri kaip mirtis“. Mes visi būsime prikelti, nes esame mylimi, taip, kaip Lozorių į gyvenimą sugrąžino meilė, pasireiškusi Jėzaus ašaromis. Tam tikra prasme galime pavydėti Lozoriui, ne todėl, kad jam buvo skirta išeiti iš kapo, bet todėl, kad jis buvo apsuptas daugybės mylinčių žmonių. Jo laimė buvo draugystė, o jo šventumas – meilės gausa.

„Lozoriau, išeik!“- sušuko Jėzus, ir Lozorius, apvyniotas drobulėmis, kaip naujagimis, išėjo iš kapo. Tiesa, jam po to teks mirti dar kartą, tačiau šią akimirką jis susiduria su pačia didžiausia viltimi: jį myli Tas, kuris yra galingesnis už mirtį. Jėzaus žodžiai: „Atriškite jį ir leiskite jam eiti,“ – dabar yra skirti kiekvienam iš mūsų. Jėzus kartoja: „Išeik iš savo mažo kampelio, atsiverk laisvei, atsikratyk baimės. Išsivaduok iš viso to, kas neleidžia tau džiaugtis sielos pavasariu“.

O paskui reikia leistis į kelią. Dievas nušviečia mums naujus horizontus, leidžia susitikti su naujais žmonėmis ir pats yra kelrode žvaigžde kelionėje pas save.

Būna momentų, kai jaučiamės mirę, kai būname savo dvasioje apsnūdę ir užsidarę savyje. Atrodo, tarsi būtų pasibaigęs aliejus mūsų žibintuve, nebenorime ir nebesugebame nieko mylėti, o tamsiame sielos kampelyje kažkoks balsas šnabžda: „Manęs niekas nedomina, nei Dievas, nei meilė, niekas kitas, neverta nė gyventi“.

Tačiau netikėtai, neaišku iš kur ir kodėl, vėl atsiranda noras grįžti į gyvenimą. Nusirita akmuo nuo širdies, pro tamsą prasiskverbia saulės spindulys, draugiškas balsas sudrumsčia tylą ir kažkieno ašaros sudrėkina svetimumo raiščius, kuriais esame save supančioję. Tai Dievas, kuris niekada neatsisako mūsų, kurio meilė yra stipresnė už mirtį…