Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi,
kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė:
„Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia
dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena.
Ateina
naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ Tai
taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam:
„Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.)
Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo
jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“
Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai
aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu
Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'.
Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“
Šis atsakė: „Nežinau“.
Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus.
O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai
ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis
purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo:
„Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų
nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia
buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.
Žydai
nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo
gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai
kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis
yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė
akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už
save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog
kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl
jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.
Tada jie antrą kartą
pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“.
Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas,
o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė:
„Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti
jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės
mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas,
mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote,
iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių.
Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta,
kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs
nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse
ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie
buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė:
„O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį
matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“,
ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo:„Aš atėjau į šį pasaulį
daryti teismo, –kad neregiai praregėtų,o regintieji
apaktų“. Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal
ir mes akli?“ Jėzus atsakė:„Jei būtumėte akli, neturėtumėte
nuodėmės,bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' –Taigi jūs
kalti“.
DIEVO GARBĖ, mons. Adolfas Grušas
Šio sekmadienio
Mišių Evangelijos pagrindinis veikėjas yra pats menkiausias miesto gyventojas, aklas
elgeta, kuris nieko neturi ir niekam nieko negali duoti. Vis dėlto ne prie ko kito,
bet prie jo stabtelėjo Jėzus. Taip yra todėl, kad, žvelgdamas į žmogų, Viešpats visų
pirma atkreipia dėmesį į žmogaus kančią: Dievas nenori teisti žmogaus, o tiktai būti
kartu su juo.
Žmonės, gerai pažinoję akląjį, po jo susitikimo su Jėzumi atrodė
pasimetę: „Tai jis“. „Ne, ne jis, tik į jį panašus“. Kas pasikeitė? Tikrai ne pagydyto
aklojo elgetos išvaizda, bet kai kas svarbesnio. Susitikimas su Jėzumi padaro mus
naujais žmonėmis, pakeičia troškimus, leidžia kitaip pažvelgti į gyvenimą, į mus supančius
asmenis ir į visą pasaulį. Dievo artumas suteikia gilesnį žvilgsnį, leidžia matyti
toliau ir aiškiau… leidžia matyti širdimi.
Nesugebėję patys įvertinti padaryti
stebuklo, žmonės nusivedė buvusį akląjį pas fariziejus. Iš pagydytojo jis tapo kaltinamuoju.
Tai
buvo antras kartas, kuomet Jėzus gydė šeštadienį. Šeštadienį to daryti nebuvo galima,
nepažeidžiant paties švenčiausio įstatymo. Tai buvo etinė ir teologinė problema, kurią
išspręsti žmonės paliko doktrinos sergėtojams: fariziejams. Šie iš tiesų pateisino
apie juos susidariusią nuomonę, nes pamatė ne pagydytą žmogų, o moralinį klausimą.
Pasirodė, kad religinė institucija rūpinasi ne žmogaus gerove, bet vienintelis teisingumo
kriterijus jai yra įstatymo laikymasis. Reikia pripažinti, kad tai sukelia milžinišką
liūdesį. Saugodami tradicinį mokymą fariziejai neigia akivaizdų faktą, gindami įstatymą,
paneigia gyvenimą. Jie žino visas taisykles, bet nepažįsta žmogaus. Ko gero, fariziejams
būtų labiau patikę, jei tas žmogus vėl apaktų, tuo parodant, kad jie buvo teisūs.
Dramą, kuri tada vyko teismo salėje ir ne kartą vyksta mūsų bendruomenėse, galima
būtų nusakyti keliais žodžiais: Gyvenimo Dievas ir religijos Dievas labai skiriasi,
ir taip atsitinka tada, kai doktrina plėtojama, neatsižvelgiant į gyvenimą.
Laimei,
pagydytas aklasis tapo laisvu žmogumi, tvirtu ir sąmoningu žmogumi, nebijančiu pasakyti
savo nuomonės išminčiams: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Tai liudijimas,
kad jeigu žmogaus patirtis veda jį į gyvenimą ir dorą, tai reiškia, kad toji patirtis
tikrai yra gera ir Dievo palaminta, nes Dievas visų pirma trokšta, kad žmogus gyventų.
Buvusio
aklojo tvirtinimas supykdė fariziejus: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?“…
Pastebėtina, kad ir Jėzaus mokiniai pradžioje kalbėjo apie nuodėmę: „Kas nusidėjo,-
jis pats ar jo tėvai,- kad gimė neregys“? Jėzus nepriėmė tokios apaštalų mąstysenos
ir atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“.
Dievas
nepriima požiūrio, apakinančio ir neleidžiančio matyti Dievo darbų. Jis keičia senąją
mąstyseną, pagal kurią visas blogis kyla iš žmonių nuodėmių. Nuodėmė nėra tas centras,
aplink kurį sukasi visas pasaulis ir Dievo santykis su žmogumi, ne nuodėmė yra blogio
priežastis ar pradžia. Dievas kartu su mumis kovoja prieš blogį, Jis užjaučia ir paguodžia,
stiprina ir kviečia pas save. Tai Jis yra mūsų ateitis, Gyvasis, prisiliečiantis prie
mūsų širdies ir atveriantis ją, Jis yra meilė, nušviečianti gyvenimą. Jam labiau rūpi
ne vaikų paklusnumas, o jų laimė.
Fariziejai sakydavo, kad Dievo garbė yra
įstatymų laikymasis, tačiau iš tikrųjų Dievui garbę atiduoda pakylantis elgeta, žmogus,
pasijutęs laimingu, kad gali matyti ir suprasti, ir net viena tokio žvilgsnio akimirka
Dievui brangesnė už visus šeštadienius…