Baltriškės - tai mažytis kaimelis Zarasų rajone. Jau 1992 metais šią gražią vietą
atrado Tiberiados broliai iš Belgijos. Nuo 2000 metų įsikuria pastoviai. Stato natūralių
rastų trobas gyvenimui ir svečių priėmimui, ant senų akmeninių pamatų pastato naują
bažnyčią. Visa architektūra puikiai įsikomponuoja į seną lietuvišką kaimą, rodos be
įprastinės apdailos, bet tvirta, subtiliai puošni.
Įspūdį darė ir Tiberiados
bendruomenės gyvenimo filosofija - gyvenimas meldžiantis ir dirbant, savo rankomis
sukuriant minimalų produktą, reikalingą žmogaus būčiai, ekologinis santykis su gamta,
spindinčios brolių akys ir apaštalavimas.
Tiberiados bendruomenė įkurta prieš
30 metų Belgijoje. Įkūrėjas brolis kaip tik lankėsi Lietuvoje mūsų viešnagės metu.
Jo mintis buvo įkurti pranciškoniškos pakraipos bendruomenes - vyrų ir moterų, kurios
gyventų greta, bendradarbiautų, vienos kitoms padėtų apaštalavimo darbuose, gyventų
labai kukliai iš savo rankų darbo pelnydamos duoną.
Broliai puikiai derina
maldą su darbu. Maldos gyvenimas labai gilus ir nuoširdus. Priima grupes rekolekcijoms
ir patys sako mokymus. Žmonės dalyvauja visose maldingumo praktikose drauge koplyčioje,
bažnyčioje, net gamtoje. Taip pat broliai vyksta į mokyklas susitikti su jaunimu,
nešti Dievo žodį, koordinuoja maldos grupes.
Baltriškėse šiuo metu gyvena 5
broliai. Iš jų vienas turi kunigo šventimus ir dar vienas – diakono. Broliai įrengę
du didelius gyvenamuosius pastatus svečiams, gali priimti iki 70 žmonių. Patys gyvena
kaimiškoje sodyboje, kurioje dirba daržus, prižiūri sodą, savo gyvulius, paukščius,
bites. Tokiu būdu užsiaugina reikalingą maistą. Net javus patys užsiaugina ir kepa
duoną. Žiemos metu daug dirba miške, pasirūpina malkomis, kurios reikalingos visų
pastatų apšildymui.
Grupė tikybos mokytojų iš Vilkaviškio vyskupijos Gavėnios
rekolekcijoms pasirinko Tiberiados bendruomenę. Mūsų tarpe daugumai tai buvo pirmoji
pažintis su šia bendruomene. Tačiau buvo keletas, kurie su džiaugsmu važiavo jau ne
pirmą kartą. Rekolekcijose mums mokymus sakė visi broliai iš eilės. Buvo kalbama apie
džiaugsmą, apie šventumą ir paprastumą. Apie tai, kuo gyvena jie patys. Rytmetinė,
dieninė ir vakarinė maldos buvo drauge su visa bendruomene. Rožinio malda buvo gamtoje.
Maistą gaminomės patys ant natūralios malkų ugnies krosnyje, o laisvu laiku dirbome
lauko darbus.
O žvaigždės naktį... Tokių niekad dar nebuvau mačiusi... Kvapą
gniaužė. Pavadinčiau įspūdingiausiu reginiu grįžtant iš vakarinės maldos. Dar ilgai
degs tos gerumo ir maldingumo žvaigždelės mūsų sielose pasitinkant Velykų šventę.
Jaučiu, tapome truputį geresni, priartėjome prie savęs, prie brolio ir prie Kūrėjo
mums dovanotos Žemės maitintojos.
Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centro
metodininkė Elena Gvazdaitienė