Indija. Vaisingumo klinikos tampa verslu

Vakarų Europoje jau seniai vyksta debatai bioetinėmis temomis: dėl žmogaus embrionų tyrimų, užšaldymo, sunaikinimo, dėl dirbtinio apvaisinimo metodų, dėl galimybės „užsisakyti“ vaiko išnešiojimą toms moterims, kurios dėl įvairių priežasčių negali ar nenori gimdyti pačios. Turint galvoje, kad žmogaus embrionas nėra paprasčiausia „prekė tarp prekių“, turint galvoje, kad išvardintos procedūros tiesiogiai susijusios su moterų ir motinų orumu, teisėmis ir laisvėmis, jos yra pakankamai griežtai reglamentuojamos teisiškai. Šioje perspektyvoje dažnai pasisakė ir katalikų Bažnyčia.

Tačiau yra šalių, kuriose tokių apribojimų ir kontrolės praktiškai nėra, kiekvienas elgesį ir kriterijus pasirenka pagal savo supratimą – apie tai pasakojama internetinio portalo Slate.fr parengtoje apžvalgoje apie Indiją.

Šioje šalyje vaisingumo klinikų skaičius pasiekė apie 3000, daugelis jų yra didžiuosiuose miestuose, ekonominiuose centruose, tačiau skaičius provincijoje taip pat didėja. Jos yra menkai kontroliuojamos ir mažai žinoma kas jose vyksta, kiek procedūrų yra atliekama. Tačiau Indijos žiniasklaidoje buvo minimi keli jaunų moterų, kiaušinėlių donorių, mirties atvejai.

Viena iš vaisingumo klinikų teikiamų paslaugų yra vaiko išnešiojimas pagal užsakymą, papildomai leidžiant pasirinkti įvairios geografinės kilmės moterų kiaušinėlius, kaip ir vyrų sėklą.

Ginekologė Nayna Patel Gudžarato valstijoje sukūrė tikrą surogatinės motinystės „fabrikėlį“: jos klinikoje šimtai moterų nešioja kūdikius, kurių užsakovai dažniausiai yra bevaikės vakariečių šeimos. Klinikos paslaugos kainuoja apie 21 000 eurų. Apie 6000 eurų gauna moteris, kuri išnešioja kūdikį, o likusius pasiima klinika: ji uždirba daugiausiai. Klinikos vadovė atmeta kaltinimus vaikų prekyba ir moterų iš pačių neturtingiausių sluoksnių išnaudojimu: pasak jos, laimingos tiek bevaikės šeimos, tiek pačios surogatinės motinos, kurios už gautus pinigus gali įsigyti būstą arba apmokėti kitų savo vaikų mokslą.

Tačiau situacija nėra tokia ideali: jau prieš keletą metų, 2008 metais, buvo aprašyta mergaitės Manji istorija. Ją užsisakė viena japonų pora. Kiaušinėlio donorė buvo dar viena moteris, o surogatinė motina – jau trečia. Prieš pat vaikui gimstant, japonų pora išsiskyrė ir kūdikio nebenorėjo. Jo nenorėjo nei kiaušinėlio donorė, nei jį išnešiojusi motina. Taigi, tuo pat metu kūdikis turėjo tris motinas ir nei vienos. Galiausiai mergaitę pasiėmė tėvas japonas, po ilgų biurokratinių procedūrų, mat nebuvo aišku kokia vaiko pilietybė, kam jis priklauso, kas už jį galiausiai atsakingas. (Vatikano radijas)