Antrasis Gavėnios sekmadienis

Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. (Mt 17,1-9)

DIEVO GROŽIS, Mons. Adolfas Grušas

Mums reikalingas grožis…

Nežinia, kiek jo reikia, norint išgyventi šių laikų civilizacijos agoniją. Neaišku, kiek grožio patirties pakaktų mums, kovojantiems su nusivylimo, pasidavimo, baimės pagundomis. Kiek reikia pamatyti grožio, kad vis dar tikėtume, jog žmogus yra Dievo kūrybos viršūnė?

Praėjusį sekmadienį kartu su Jėzumi žengėme į dykumą, savyje žadindami viltį, kad vienąkart sugebėsime prisikelti dvasia, paliudyti, jog suvokiame mus nuolat persekiojančias pagundas ir esame pasiryžę jas nugalėti.

Kad tai galėtų įvykti, privalome rasti savyje drąsos palikti vidutinybės lygumas ir kartu su Viešpačiu užkopti į Taboro kalną.

Šio sekmadienio Mišių Evangelija pasakoja, kaip Jėzus drauge su trimis mokiniais užkopė į Taboro kalną melstis. Ten, aukštumoje, mokiniai kitaip pažvelgė į Jėzų. Tose aukštybėse, atitrūkus nuo kasdienių rūpesčių, dingo visi sąlyginumai, ir apaštalai savo Mokytojo asmenyje išvydo dangaus Tėvo spindesį.

Mokiniams ši patirtis buvo būtina. Jų vidiniam gyvenimui reikėjo, kad jie aiškiai suprastų, su kuo bendrauja, reikėjo klausytis to, ką Viešpats jiems turėjo pasakyti. Apaštalams reikėjo suvokti, kad Jėzų su Tėvu sieja nepaprastas, išskirtinis, ypatingas ryšys. Be to, jie dar nežinojo, kad jiems teks kopti į dar vieną kalną, esantį šalia Jeruzalės – į Golgotą…

Mūsų tikėjimo gyvenimas taip pat yra vargingas ir apgaubtas miglos tol, kol neužkopiame į Taborą. Galime dėti nežmoniškas pastangas ir didvyriškai imtis tūkstančių atgailos ir apsimarinimo darbų, tačiau, jei bent vieną kartą neišvysime Dievo grožio, neturėsime motyvo išsaugoti tikėjimą.

Gal todėl yra tiek daug abejingų tikėjimui žmonių… Jie mano, kad tikėjimas – tai taisyklių rinkinys, o Dievas – griežtas tvarkdarys, nepagalvodami, kad Jis visų pirma žmogui nori parodyti šviesą.

Mes tikime, nes žinome, kad Dievas yra be galo didis ir gražus, ir nieko nuostabesnio už Jį pasaulyje nerasime. Visas mus supantis grožis yra Jo grožio atspindys: nuostabūs žmonės, su kuriais tenka bendrauti, stulbinantys gamtos peizažai, gyvenimo situacijos, kai patiriame netikėtą pagalbą iš aukštybių… Visa, kas pasaulyje yra gero ir gražaus, mums padeda suvokti tai, kas paprastai išslysta iš mūsų dėmesio rato, panašiai, kaip ir apaštalai, kurie, kasdien gyvendami kartu su Jėzumi, tik Taboro aukštybėse Petro lūpomis ištarė: „Kaip gera mums čia!“ Gera būti su Jėzumi…

Ant Taboro kalno Petras Jokūbas ir Jonas pažvelgė į Jėzų kitomis akimis, ir bent trumpam laikui juos apstulbino Dievo grožybė. Tokiai patirčiai esame kviečiami visi.

Tam reikia atrasti laiko tylai, nes tik tyloje galime suprasti ir įvertinti tai, ką turime. Ko gero, visiems yra tekę patirti Dievo artumą: bendruomeninės maldos metu, vieniems susikaupus bažnyčioje prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ar žvelgiant į besileidžiančią saulę, kai viskas atrodo aišku, paprasta ir suprantama. Žinoma taip atsitinka, jei tik leidžiame savo širdžiai atsiverti prieš mūsų nuostabų Dievą…

Gavėnia ir yra tas metas, kai esame raginami įžvelgti Dievo grožį savo gyvenime. Kad tai sugebėtume padaryti, privalome, atsiliepiant į dangiškojo Tėvo žodžius, „klausyti“. Klausyti Sūnaus, klausyti Dievo Žodžio, įsiklausyti į save pačius, į tai, ką gero ir gražaus sako mus supantys žmonės. Visa Gavėnia yra mūsų tylos ir klausymosi laikas.

Būtų nuostabu, jei sugebėtume taip išgyventi savo kelionę Velykų linkui: matydami, tai, kas gera, ir ieškodami gero, dalindamiesi tuo, ką gero turime savyje. Tada aiškiai išvystume visur esančio Dievo buvimo ženklus: šviesų debesį, apsupantį mūsų dvasią.

O paskui išauštų spindulingas Velykų rytas…