Kardinolas Kasper. Mano pasiūlymas nėra revoliucija, tačiau vidurio kelias
Vasario mėnesio kardinolų konsistorijoje, skirtoje šeimos klausimams, sušauktoje artėjant
neeiliniam Vyskupų sinodui apie šeimą, įvadinį pranešimą popiežiaus Pranciškaus prašymu
skaitęs vokiečių teologas kardinolas Walter Kasper neaplenkė vieno iš aktualiausių
klausimų: galimybės išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti Eucharistijos
sakramentą, tuo pat metu nesumenkinant Bažnyčios doktrinos, gautos iš Kristaus, apie
santuokos neišardomumą. Kardinolas Kasper savo teologinėje ir istorinėje analizėje
tokią galimybę mato, po tam tikro atgailos laikotarpio.
Šiomis dienomis buvo
išleista kardinolo Kasper knyga „Šeimos Evangelija“, kurios dalis yra ir jau minėtasis
pranešimas kardinolų konsistorijoje. Interviu Vatikano Radijui teologas dar kartą
komentavo šeimos temą.
Antrašte „Šeimos Evangelija“, pasak kardinolo, norima
pasakyti, kad Dievas trokšta gero šeimai ir kad šeima buvo įsteigta Dievo nuo pat
sukūrimo pradžios, tai seniausia žmonijos institucija. Jėzus Kristus padarė savo pirmąjį
stebuklą Kanos vestuvėse, jis brangino šeimą ir jai suteikė sakramento garbę, kitaip
tariant, moters ir vyro meilė yra integruota į Dievo meilę. Todėl tai sakramentas.
Šiandien turime stiprinti šeimos tikrovę, šeimai išgyvenant krizę dabartinėmis ekonomikos
ir darbo sąlygomis, turime stengtis, kad dauguma jaunuolių trokštų šeimos, pastovaus
santykio visam gyvenimui. Žmonių laimė didele dalim priklauso nuo šeimos gyvenimo.
Jo pasiūlymas dėl šeimų sunkumuose, anot vokiečių kardinolo, yra vidurio kelias
tarp per didelio griežtumo ir žiūrėjimo pro pirštus. Akivaizdu, kad Bažnyčia negali
vien priimti esamą situaciją. Tačiau ji taip pat privalo ieškoti vidurio kelio. Tai,
pavyzdžiui, stengėsi daryti šventasis Alfonsas De Liguori ar šventasis Tomas Akvinietis:
jo pasiūlymas, sakė Kasper, yra geroje draugijoje. Jis nėra prieš moralę, nėra prieš
doktriną, tačiau už realistišką doktrinos pritaikymą dabartinėje didelės dalies žmonių
situacijoje, stengiantis prisidėti prie jų laimės.
To nereiktų vadinti revoliucija,
bet greičiau Bažnyčios doktrinos gilinimu ir vystimųsi. Kardinolas Bažnyčios doktriną
prilygino upei, kurios vanduo teka, o ne tvenkiniui, kurio vanduo nejuda. Panašiai
situacija buvo susiklosčiusi ir Vatikano II Susirinkime, ekumenizmo ir religijos laisvės
klausimais. Kalbant apie juos, taip pat būta opozicijos. Tačiau Susirinkimas išsaugojo
saistančią doktriną – ko ir jis nori, kalbant apie šeimą – bet tuo pat metu atrado
būdą peržengti prieštaravimus. To reikia ir šiandien. Tai nėra revoliucija, tai Bažnyčios
praktikos atnaujinimas.
Kalbėdamas apie tai, kad po kardinolų konsistorijos
jo pranešimo tekstas nebuvo išplatintas, kardinolas Kasper patikslino, kad jis tikrai
nebuvo slaptas. Dar prieš konsistoriją jis buvo nusprendęs jį vėliau išspausdinti
ir buvo laisvas tai padaryti. Jis žinojo, kad šis tekstas sukels debatų, tačiau pats
popiežius Pranciškus jam pasakė: „Puiku. Norime debatų. Nenorime Bažnyčios, kuri snaudžia,
norime guvios Bažnyčios“. Diskusijoms skirta pora metų ir pamatysime kuria linkme
jos pakryps. (Vatikano radijas)