“Civiltà cattolica”: septyni popiežiaus Pranciškaus pontifikato bruožai
Šiomis dienomis pasirodė daugybė straipsnių apie pirmuosius popiežiaus Pranciškaus
pontifikato metus, kuriuos parengė tiek katalikiškos, tiek pasaulietinės spaudos apžvalgininkai.
Savo įžvalgas pristatė ir istorinis italų jėzuitų žurnalas “Civiltà Cattolica”, jau
pusantro šimto metų atidžiai ir iš arti sekantis bei analizuojantis Šventojo Sosto
gyvenimą.
“Civiltà Cattolica” redakciniame straipsnyje Pranciškaus pirmieji
pontifikato metai perteikiami nevardinant jo konkrečių veiksmų, tačiau jo minties
ir elgesio septynias nuostatas, kurios slypi už veiksmų.
Pirma, Pranciškaus
pontifikatas yra pranašiškas teologo Yves Congar nusakyta reikšme: suteikiant laiko
tėkmei santykį su Dievo planu. Pranciškus yra Vatikano II Susirinkimo popiežius ne
ta prasme, kad jį cituoja ar jį gina, bet ta prasme, kad suvokia šiandienoje įgyvendinamos
Evangelijos giliąją prasmę. Bažnyčia turi būti geruoju samariečiu, turi būti visų
namais, turi būti „lauko ligonine“.
Antra, tai susitikimo pontifikatas. Popiežius
ieško susikalbėjimo tarp Bažnyčios ir žmonių. Jis nėra vien komandų žmogus, tačiau
vyskupas su savo žmonėmis. Popiežius ne vien „informuoja“ ar nurodinėja, kitiems paprasčiausiai
klausantis, tačiau stengiasi sukurti „susitikimą“ su tuo, kuris yra prieš jį. Popiežius
kalba apie „susitikimo kultūrą“, kurios bruožas yra vien duoti, bet ir gauti, išklausyti.
„Susitikimo kultūra“ priešpastatoma „atmetimo kultūrai“, ne vien žodžiais, idėjomis,
bet ir veiksmais. „Susitikimo kultūra“ yra bendradarbiavimas dėl bendro tikslo, kuris
yra kai kas daugiau už paprastų interesų pusiausvyrą.
Trečia, Pranciškaus pontifikatas
yra „dramatiškas“ ta prasme, kad Pranciškus tikrovę mato kaip mūšio lauką, pagal Ignaco
Lojolos sampratą, tarp Kristaus ir Liuciferio. Krikščionio gyvenimas yra kovos gyvenimas.
Pranciškus dažnai naudoja žodį „kova“, aiškiai kalbėjo apie demoną. Bet, būtent, demono
minėjimas neleidžia – niekada ir jokiu atveju – demonizuoti asmenų. Krikščionį kovoje
guodžia įsitikinimas, kad paskutinis žodis yra Viešpaties. Bažnyčios uždavinys nėra
„supasaulėti“, tačiau būti, kaip minėta, geruoju samariečiu, ištepti žaizdas gailestingumo
aliejumi.
Ketvirta, tai įsigilinimo, pramatymo pontifikatas: atidžiai, lėtai,
išsamiai apsvarstant kasdienybės tikrovę širdyje atrasti tą kelią, kuris yra atviras
Dievui.
Penkta, tai „neužbaigtos minties“ pontifikatas būtent ta prasme, kad
ieškant kelio negalima turėti išankstinių ir galutinių schemų apie tai, kokia turi
būti tikrovė, pretenduojant į socialinės tikrovės interpretacijų ar problemų sprendimo
monopolį. Nėra teorinio ir abstraktaus plano, kuri reikia pritaikyti istorijai. Priešingai,
planas turi vystytis dialoguojant su konkrečia tikrove ir patirtimi. Tai kelias,
kuris atsiveria juo einant. Šitaip popiežius Pranciškus supranta ir pačios Bažnyčios
reformą, kurią trokšta vykdyti.
Šešta, tai įtampos tarp dvasios ir institucijos
pontifikatas. Pačioje Bažnyčioje egzistuoja vidinė įtampa tarp institucijos ir Dievo
Žodžio laisvės, kuri dažnai išsprūsta iš mūsų prognozių ir schemų. Dvasia nepaneigia
institucijos, priešingai, ją maitina, bet tuo pat metu joje neišsitenka.
Septinta,
tai pasienio ir iššūkio pontifikatas. Pranciškus ragina išeiti iš savo namų, eiti
ten, kur baigiasi prasideda pasienis. Krikščionys turi palydėti kultūrinius ir socialinius
procesus. Čia kyla radikalus klausimas: kaip skelbti Evangeliją šiandien žmogui, kad
ir kokia būtų jo egzistencinė situacija? Bažnyčia yra keliautoja, piligrimė. Ji neturi
bijoti aštraus, akmenuoto, kartais pavojingo kelio.
Galiausiai pora Pranciškaus
citatų: „Bažnyčiai nereikia jos bylų apologetų ar jos mūšių kryžiuočių, tačiau kuklių
ir pasitikinčių tiesos sėjėjų, kurie žino, kad ji jiems patikėta ir pasitiki jos galia.
Vyskupai žino, kad kai ateis naktis ir juos pasivys dienos nuovargis, lauke išbarstytos
sėklos auga. Kantrūs žmonės žino, kad piktžolės niekad nepripildys viso lauko“. „Žmogus,
kuris neturi drąsos ginčytis su Dievu dėl savo tautos netinka būti vyskupu – tai sakau
iš širdies, esu įsitikinęs – kaip ir tas, kuris nepajėgia prisiimti misijos vesti
Dievo tautą iki tos vietos, kurią jam nurodo Viešpats“. (Vatikano radijas)