Kardinolas Sean O’Malley. „Gentinė“ sielovada turi tapti individualia
Visi buvome įpratę, kad Šventojo Tėvo kelionės ir kalbiniai sugebėjimai yra būdai,
kuriais jis komunikuoja, tačiau šis žmogus visus pasiekia nepalikdamas namų ir kalbėdamas
tik itališkai. Tai nuostabu! – katalikų dienraščiui „The Boston Pilot“ sakė kardinolas
Sean O’Malley, ką tik grįžęs iš Romos, komentuodamas pirmuosius popiežiaus Pranciškaus
pontifikato metus, kai kurias visuotinės Bažnyčios ir Bažnyčios JAV aktualijas.
Kardinolas
pritarė žodžiams, jog Pranciškus atnešė šviežumą, sukėlė jaudulį, taip pat ir tarp
tų, kurie nėra katalikai. Kita vertus, visi popiežiai, kurie buvo išrinkti per jo
gyvenimą, buvo labai įvairūs. Vaikui esant valdė Pijus XII, aristokratas ir asketas.
Jis dvelkė šventumu ir žmonės jautė jam pagarbą. Tačiau jis valgydavo vienas, buvo
iš tiesų izoliuotas. Po jo atėjo labai skirtingas Jonas XXIII – su dideliu humoru
jausmu, visad pokštaudamas, arti kiekvieno. Paulius VI daugeliu aspektu buvo labai
modernus, jis pradėjo keliauti. Žinoma, ypatingą žymę pasaulyje paliko Jono Pauliaus
II pontifikatas. Pranciškus yra pirmasis popiežius iš lotynų Amerikos, kurio sielovadinė
patirtis yra labai skirtinga nuo Europos vyskupų.
Tačiau kiekvienas popiežius
atneša savo dovanas. Nors per Bažnyčios istoriją ne visada taip būta, tačiau moderniaisiais
laikais Bažnyčia yra palaiminta popiežiais, kurie buvo iš tiesų šventi ir išmintingi
žmonės, kurie davė labai teigiamų dalykų Bažnyčios gyvenimui.
Bostono ganytojas
komentavo akcentus, kuriuos Pranciškus pabrėžė ne kartą. Viena, tai pavojų Bažnyčiai
užsidaryti zakristijoje ir apleisti savo atsakomybę Kristaus mokiniais padaryt visas
tautas. Apie tai kalba Pranciškus, kai tvirtina, jog tikintieji turi eiti į periferijas.
Panašiai, kaip pats Viešpats, kuris prabyla aklajam, mokesčių rinkėjui, prostitutei,
svetimšaliui. Tad Pranciškus paprasčiausiai primena, apie ką yra Evangelija.
Kitas
akcentas, perspėjimas apie karjerizmo pavojų. Pranciškus nuolat primena, kad jis nėra
monarchas, apsuptas dvariškių, tačiau tikinčiųjų bendruomenės vyskupas, kuria siekia
apkabinti. Popiežius trokšta būti su žmonėmis. Jis pats nuolatos teikia pavyzdį to,
ką vadina „susitikimo kultūra“.
Kalbėdamas apie reformas kardinolas O’Malley,
kuris yra vienas iš aštuonių Kardinolų patarėjų tarybos narių, minėjo šiuo metu dedamas
pastangas visą Šventojo Sosto finansinę veiklą padaryti skaidria, tuo pat metu veiksminga.
Turi būti išvengta švaistymo, Bažnyčios resursai, kurie yra riboti, turi būti skiriami
jos gailestingumo darbams, evangelizacijai. Bažnyčiai dovanojantys pinigus žmonės
turi būti užtikrinti, kad jie bus panaudoti tam, kam buvo skirti. Šiems tikslams tarnauja
tiek Vatikano finansų patikra, tiek naujojo Ekonominio sekretoriato, kuriam vadovaus
australų kardinolas Pell, įsteigimas.
Taip pat įsteigta vaikų lytinio išnaudojimo
prevencijos komisija. Jos paskirtis – visoje Bažnyčioje skleisti praktikas, kurios
užtikrintų saugią aplinką vaikams. Tai ne tik reagavimas į išnaudojimo atvejus, bet
ir pastangos, kad jų visai nebūtų. Popiežius iš tiesų palaiko nulinės tolerancijos
nuostatą.
Kalbėdamas apie šeimos problemas ir išsiskyrusių sielovadą, nuostatas
homoseksualių asmenų atžvilgiu, kardinolas O’Malley pabrėžė, kad Pranciškus nekeičia
Bažnyčios doktrinos – jos niekas negali pakeisti. Tačiau gali Bažnyčios mokymą perduoti
aiškiau, gali perduoti Dievo meilės ir gailestingumo kontekste, kuris ne visada buvo
akcentuojamas. Mūsų istoriniu laikotarpiu vyrauja individualizmas. Etninės, kultūrinės
prielaidos yra pradinė pozicija, tačiau nebėra lemiamas argumentas. Tai reiškia, kad
ir Bažnyčia turi stengtis kiekvieną pasitikti ir palydėti individualiai. O kai asmuo
pajus evangelinį džiaugsmą, taps tikėjimo bendruomenės dalimi, tada daug dalykų, kurie
prieš tai atrodė neįmanomi ir neprotingi, taps įmanomi ir pagrįsti. Evangelizavimas
turi tapti individualesniu. Akivaizdu, kad toks uždavinys nėra vien kunigo pečiams.
Jam turi padėti pasauliečiai ir jų šeimos, jų bendruomenės. (Vatikano radijas)