Kardinolas Kasper. Be moterų Bažnyčia yra suluošintas kūnas. Jos turi dalyvauti sprendimų priėmime

Iki šiol sinoduose moterys dažniausiai dalyvaudavo kaip klausytojos, menkos svarbos pozicijose. Visada yra dvi ar trys klausytojos, kurios pasisako darbams pasibaigus, kai jau visi pasisakę. Klausiu savęs: kaip įmanoma paruošti du sinodus apie šeimą neįtraukiant pirmiausia moterų? Be moterų šeima paprasčiausiai neegzistuoja. Yra neprasminga kalbėti apie šeimą jų neišklausius. Manau, kad jos turi būti pakviestos ir išklausytos jau dabar, paruošiamojoje fazėje, - kovo 2 dienos italų katalikų dienraščio „Avvenire“ paskelbtame interviu sakė kardinolas Walter Kasper, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas emeritas. Jam popiežius Pranciškus patikėjo skaityti įvadinį pranešimą apie šeimą ką tik pasibaigusioje kardinolų konsistorijoje, artėjant Vyskupų sinodui apie šeimą.

Kalbant apie moterų vaidmenį bažnytinėje perspektyvoje, kardinolas Kasper pabrėžė jų lygybę sukūrimo ir krikšto šviesoje. Dievas sukūrė vyrą ir moterį, su tuo pačiu orumu, todėl negalima jokia moterų diskriminacija. Per krikštą vyras ir moteris yra krikščionys vienodu būdu.

Neeiliniame sinode apie šeimą pakviesti dalyvauti Vyskupų konferencijų pirmininkai, Šventojo Sosto dikasterijų vadovai, patriarchai, tad moterų dalyvavimas yra ribotas. Tačiau, pasak kardinolo Kasperio, popiežius Pranciškus gali padaryti taip, kad jos realiai ir veiksmingai dalyvautų konsultacijose ir sprendimų ruošime. Pranciškus sinodinei dimensijai teikia pirmaeilę reikšmę. Sinodai turi patariamąjį balsą, tačiau jų konsultacijos yra popiežiaus sprendimų pagrindas. Tokiu būdu Bažnyčia gali klausytis ir integruoti moteris ne vien simboliniu būdu. Tai nėra klausimas, kurį reikėtų atidėti.

Moterys turėtų darbuotis visuose lygiuose, taip pat pilnos atsakomybės pozicijose. Parama, kurią gali suteikti moteriškojo genijaus intuityvios galios ir turtingumas, yra nepakeičiama. Bažnyčia be moterų yra suluošintas kūnas. Daugybė jų dirba bažnytiniuose organizmuose. Ar galime įsivaizduoti bendruomenines, karitatyvines, kultūrines struktūras be moterų? Be jų parapijos užsidarytų jau ryt. Tikrovėje ir popiežiaus trokštamoje Bažnyčioje, kuri išeina iš savęs, moterys jau yra priešais, jau yra pasieniuose.

Komentuodamas menką moterų vaidmenį sprendimų priėmime Bažnyčioje, kardinolas Kasper priminė esminį popiežiaus mokymą, jog įšventintų asmenų ir vyskupų autoritetas nėra Dievo tautos valdyme, tačiau tarnystėje, kuri kyla iš galėjimo teikti Eucharistijos sakramentą. Su šventimais susieto autoriteto suvokimas kaip valdžios, galios yra klerikalizmas. Pastarasis matomas daugybės dvasininkų – kunigų ir vyskupų – nenore palikti pasauliečiams tuos atsakingus vaidmenis, kurie nereikalauja šventimų. Popiežius Pranciškus klausia ar būtina, kad kunigas būtų visą ko viršūnėje. Tai sukuria klerikalinį nejudrumą, kuris, rodos, kartais bijo suteikti vietos moterims, taip pat ir tą, kuri joms priklauso ten, kur priimami svarbūs sprendimai. Kai kurie vaidmenys ir jurisdikcinė galia Bažnyčioje yra susijusi su šventimais. Tačiau daug vaidmenų Bažnyčios valdyme ar administravime nėra. Jie gali būti patikėti pasauliečiams, tad ir moterims. Jei taip neįvyksta, nėra būdo kaip pateisinti moterų išskliaudimą iš sprendimų priėmimo procesų Bažnyčioje.

Popiežiškosios šeimos, kultūros, socialinių komunikacijų, naujojo evangelizavimo tarybos, anot kardinolo Kasperio, yra tik kelios aukšto lygio institucijos, kurių jurisdikcija nėra susieta su šventimais ir kurioms galėtų vadovauti pasauliečiai, moterys. Tačiau moterys jose neužima jokios reikšmingesnės vietos ir tai yra absurdas. Panašiai moterys galėtų aukščiausias pareigas užimti administracijoje, teismuose, finansuose. Kalbėdamas apie kongregacijas, kurių prefekto ir sekretoriaus jurisdikcija yra susieta su šventimais, kardinolas Kasper pabrėžė, kad ir čia moterys gali dalyvauti sprendimų ruošime, konsultavime ar užimti, pavyzdžiui, pasekretoriaus pareigas. Jau dabartinės kanoninės taisyklės tai leidžia. Galbūt ne Vyskupų ir Klero kongregacijose, dėl akivaizdžių motyvų, bet Katalikiško ugdymo, Šventųjų skelbimo, Pašvęstojo gyvenimo, Tikėjimo mokymo kongregacijose moterų indėlis ir talentai labai praverstų.

Reikia remtis, sakė vokiečių kardinolas, kompetencijos ir tarnystės kriterijais. Žinoma, ir moterys gali būti motyvuotos manijos siekti karjeros pagal vyrišką modelį. Kai kuriose tai pastebima, bet daugelyje ne. Reiktų išmintingai išsirinkti tinkamus asmenis. Vienas iš pavyzdžių – Mary Ann Glendon, teisės profesorė Harvarde, kuri puikiai atstovavo Šventajam Sostui Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijose. Tokios profesionalės kaip ji, sakė kardinolas, pastūmėja Bažnyčią, turi patirtį, gilias kompetencijas, savo vietą pasaulyje, tad neturi problemos siekti karjeros Romos Kurijoje. Su tarnystės dvasia pasiūlo Bažnyčiai savo išmintį ir patirtį. Tam tikras tokių moterų skaičius galėtų padėti išgyvendinti klerikalizmą ir karjerizmą Kurijoje, kuris yra baisi yda. Kovot karjerizmą, prieš problemą asmenų, kurie veikia siekdami vien aukštesnio laiptelio, taip pat padėtų laikinas, pavyzdžiui penkerių metų pareigų ėjimas, po to grįžtant ir parnešant savo patirtį į vyskupijas. Ar būtina, klausė kardinolas, kad visi Vatikano dikasterijų sekretoriai būtų vyskupai? Daug iš jų vykdo biurokratines, o ne ganytojiškas funkcijas ir tai nėra gerai. Vyskupystė nėra laipsnis, tačiau sakramentas, kuris liečia sakramentinę Bažnyčios struktūrą. Ar biurokratinėms funkcijoms būtinas vyskupas? Čia gali atsiverti erdvė piktnaudžiavimui sakramentais.

Tačiau Bažnyčia, anot kardinolo Kasperio, nėra (Romos) Kurija. Galima kalbėti apie moterų pareigas Kurijos organizmų viduje, tačiau moterų vaidmuo turi būti įvertintas visoje Bažnyčioje, ypač misijose ir sielovadoje. Iš jų galima daug ko išmokti. Antai, Afrikoje moterys, pasaulietės ir vienuolės, vykdo svarbų darbą, dažnai herojiškai. Jos turi didelį pasaulio ir tikrovės pažinimą, kurį reikėtų išklausyti ir įvertinti. (Vatikano radijas)