Popiežiaus Pranciškaus homilija: Krikščionybė – tai ne taisyklių laikymasis, bet priklausymas Dievo tautai (+video)

Krikščionybė – tai ne bedvasė regula, ne rinkinys taisyklių, kurių laikosi veidmainiai, gražiomis kaukėmis uždangstę širdis be meilės. Krikščionybė tai paties Kristaus „kūnas“, kuris pasilenkia prie sužeisto žmogaus, jo nesigėdydamas. Taip popiežius Pranciškus penktadienio ryto Mišių homilijoje komentavo šios dienos Evangelijoje girdėtą fariziejų priekaištą, kad Kristaus mokiniai nesilaiko pasninko.

Rašto aiškintojai ir fariziejai Dievo įsakymų laikymąsi pavertė formalumu, tikėjimo gyvenimą jie pavertė vien etika, užmiršo, kad pats svarbiausias dalykas išganymo istorijoje yra tai, kad Dievas išsirinko tautą ir sudarė su ja sandorą.

Priimti iš Viešpaties jo tėvišką meilę, priimti iš Viešpaties išrinkimą būti jo tauta, o paskui viską paversti vien etika – tai ne kas kita kaip atmesti jo meilės dovaną, - sakė Popiežius. Šitie veidmainiai mano, kad jie yra geri žmonės, nes jie daro viską, ką reikia daryti. Jie atrodo kaip geri žmonės. Jie yra moralistai, bet moralistai be gerumo, nes jie prarado priklausymo tautai jausmą.

Viešpats išganymą suteikia savo išrinktosios tautos viduje, priklausantiems jo tautai. Šitaip paaiškėja ir šiandien pirmajame skaitinyje girdėtų pranašo Izaijo žodžių apie pasninką ir atgailą prasmė. Koks turi būti pasninkas, kurio nori Viešpats? Tai pasninkas tautoje, pasninkas su ta tauta, kuriai mes priklausome, su mūsų tauta. Tai tauta, kurioje mes gauname pašaukimą. „Pasninkas, kokio aš noriu, sakoma pranašo Izaijo knygoje, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duoti laisvę, sulaužyti bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems“ (Iz 58,6-7). Šitokio pasninko Viešpats nori! Tai pasninkas, kuriuo rūpinamės brolio gyvybe, nesigėdijame – tai irgi Izaijo žodžiai – brolio kūno.

Mes galime tobulėti, - tęsė homiliją Pranciškus, - galime ugdyti savo šventumą tik eidami kartu su savo tauta, į kurią esame įskiepyti ir su kuria esame išrinkti. Didžiausius mūsų šventumą ugdančius darbus mes galime nuveikti tik mūsų brolio kūno atžvilgiu, tik Jėzaus Kristaus kūne. Šiandien čia vykstantis šventumo aktas neturi nieko bendra su apsimestiniu pasninkavimu: Kristus pas mus ateina, nesigėdykime jo kūno! Tai Kristaus Kūno ir Kraujo slėpinys! Eikime ir dalinkimės duona su alkstančiais, slaugykime sergančius ir globokime senus žmones, tuos, kurie nieko mainais negali mums duoti. Tai ir yra nesigėdyti brolio kūno!

Daugiausia pastangų kainuojanti pasninko forma, sakė Popiežius, tai pasninkas gerumu, tai toks pasninkas, kurio pavyzdį mums duoda Gerasis Samarietis, pasilenkęs prie sužeisto žmogaus, be baimės susitepti, nesigėdydamas pakelėje gulinčio brolio.

Bažnyčia šiandien mums sako: nesigėdykime savo brolio kūno. Kai duodu išmaldą, tik paduodu monetą ar ir paliečiu žmogaus ranką, žiūriu jam į akis? Nesigėdykime brolio kūno, nes tai mūsų kūnas. Būsime teisiami pagal tai kaip elgiamės su savo broliais. (Vatikano radijas)