Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo pamokslas minint šv. Kazimierą ir meldžiantis už
lietuvius pasaulyje
Brangūs tikintieji, mieli lietuviai katalikai, kovo mėnesio pradžia vėl mums priartina
šv. Kazimierą, mūsų tautos šventąjį, Lietuvos Globėją. Dvasinis ryšys su juo išlieka
gyvas, šiandien jis taip pat gali labai aktualiai į mus prabilti. Juk „šventieji gyvi
ne istorijos puslapiuose. Jie gyvi kaip dvasiniai žmonių ir tautų palydovai: apie
juos galima ne tik skaityti. Į juos galima kreiptis ir būti išgirstam.“
Gyvą
dvasinį ryšį su Lietuvos globėju šv. Kazimieru jaučiame ne tik Vilniuje, kur jis gyveno
karališkuose rūmuose, lankėsi ir meldėsi katedroje, o paskui prie jo karsto rinkosi
tūkstančiai paprastų tikinčiųjų. Šv. Kazimieras pamažu tapo artimas visiems Lietuvos
tikintiesiems, jo paveikslą, statulėlę galima rasti daugelyje bažnyčių, jis yra ir
Panevėžio vyskupijos dangiškasis Globėjas. Šv. Kazimierą gerbia visi Lietuvos katalikai.
XIX a. išvykę uždarbiauti į Ameriką, kūrė jo vardo organizacijas, parapijas, mokyklas.
Šis šventasis to meto išeiviams tapo reikšminga jungtimi su savo šalimi, o Lietuvoje
gyvenantiems žmonėms liko svarbus krikščioniško gyvenimo pavyzdys.
Šiandien,
pirmąjį kovo sekmadienį, esame kviečiami bendrai maldai už lietuvius visame pasaulyje.
Malda – tai nematomos, bet stiprios gijos, jungiančios mūsų tautos žmones. Juk kiek
motinų ir tėvų jau meldžiasi už savo vaikus, išvykusius dirbti ar gyventi į kitus
kraštus. Kiek daug tų, kurie dabar yra toli nuo Tėvynės, prisimena maldoje savo tėvus,
artimuosius, bičiulius. Šiandien tai įvardijame ir melsdamiesi garsiai išreiškiame
tai, kas jau nuolat vyksta. Vienas nuo kito aplinkybių atskirti žmonės gali geriausiai
paliudyti, kaip svarbi yra šeima ir kaip svarbu ją išlaikyti. Tai skatina šiandien
ypatingai melstis ir už šeimas. Tuo labiau, kad šie metai Lietuvoje yra paskelbti
Šeimos metais.
Kreipiamės į šv. Kazimierą, tikėdamiesi būsią išgirsti, kaip
ir visi žmonės per penkis šimtmečius, praėjusius nuo šventojo gyvenimo. Per tą laiką
daug kas įvyko, daug kas pasikeitė. Savaip gyveno, savi rūpesčiai buvo aktualūs XVI
a. žmonėms, kiti – XIX, dar kiti XXI. Nenuostabu, kad kiekvienoje epochoje į šv. Kazimierą
buvo žvelgiama kiek kitaip, ko kito buvo laukiama iš jo ir skirtingą vietą jis užėmė
tikinčiųjų gyvenime bei pamaldume. Tie skirtingi žvilgsniai neprieštarauja vienas
kitam, o vienas kitą papildo. Panašiai kaip šventovės fotografija iš įvairių pusių
ar įvairių jos dalių vaizdai, atskleidžia vis kitokį jos grožį ir turtingumą.
Mūsų
žvilgsniui į šv. Kazimierą didžiulę įtaką daro šventojo paveikslai. Dauguma jų iš
XIX–XX a. vaizduoja šventąjį suklupusį maldoje, rankose laikantį kryžių ir leliją,
po jo kojomis – karališkas vainikas. Tai iškalbingi ženklai, liudijantys apie šventojo
karalaičio pamaldumą, galios atsisakymą, nuoširdų tarnavimą. Prisimename pasakojimus
apie jo maldą prie uždarytų katedros durų, apie jo dorą ir skaistumą, kurį brangino
labiau už gyvybę. Šie vaizdai primena ir šv. Kazimiero kančią – ne tik ligą ir ankstyvą
mirtį, bet ir gyvenimo išbandymus. Užtenka prisiminti nesėkmingą žygį užimti Vengrijos
karaliaus sosto. O gal būt ir nepritapimą prie ūžaujančios, puotaujančios karaliaus
dvaro aplinkos ir rūpestį vargingaisiais. Taigi dažniausiai prieš mūsų akis iškyla
pamaldus, šiek tiek vienišas, jautrus, artimo bėdoms atidus jaunuolis. Šios jo dorybės
tampa pavyzdžiu, skatina panašiai gyventi ir mus, kurie jį prisimename, gerbiame,
kreipiamės į jį.
Tačiau šis vaizdas nėra nei išsamus, nei pilnas. Tikriausiai
nustebsite sužinoję, kad ankstyviausiuose paveiksluose šv. Kazimieras buvo vaizduojamas
su riterio šarvais, karūna ant galvos ir karališku skeptru rankoje. O kodėl gi ne?!
Juk jis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnus, dalyvavęs
karo žygiuose. Bet dar labiau – jis yra Kristaus karys, ryžtingas jo sekėjas. Apaštalas
Paulius ragino visus krikščionis: „Stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo
šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite
tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir
išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6, 14–17).
Dorybė
nėra nepajėgumas, nespėjimas bėgti su laikmečio mada, o tvirtumas, užsigrūdinimas,
pasiektas vidinėje kovoje, kai žmogus remiasi ne vien savo ir ne tiek savo jėgomis,
bet pasitiki Dievo vedimu ir pagalba. Jei tai suprantame, prieš mūsų akis iškyla jau
visai kitoks šv. Kazimiero vaizdas. Jį iliustruoja šventajam priskiriami stebuklai,
padaryti jau po mirties. Pvz., pagalba Lietuvos kariuomenei, skubančiai apginti maskvėnų
apgulto Polocko. Ant balto žirgo pasirodęs jaunuolis parodė brastą per Dauguvą negalintiems
persikelti kariams ir kitoje upės pusėje staiga dingo. Visi buvo tikri, kad tai padarė
Kazimieras, karaliaus Žygimanto brolis. Taigi šv. Kazimieras – ryžtingas Tėvynės,
o taip pat tikėjimo gynėjas, skatinantis ir mus būti veikliais, ryžtingais ir aktyviais
piliečiais katalikais.
Į šventuosius galima kreiptis ir būti išgirstam. Bet
verta išgirsti ir juos – prieš mus gyvenusius ir daug ką mums pasakyti turinčius švento
gyvenimo vyrus ir moteris. Jie skatina ir padeda teisingai įvertinti dalykus, atpažinti,
kas yra svarbiausia ir ko nereikia per daug sureikšminti. Tai yra savo laikmetyje
būti gerais Kristaus sekėjais.