Popiežius Pranciškus kardinolams: Venkime dvaro laikysenos ir papročių (+video)
Sekmadienį Šventasis Tėvas aukojo Mišias su kardinolais. Septintojo eilinio sekmadienio
Mišių liturgijai prie šv. Petro bazilikos Konfesijos altoriaus vadovavo popiežius
Pranciškus. Kartu su juo koncelebravo šeštadienį į Šventąją Kolegiją priimtieji
kardinolai, o taip pat daugiau kaip pusantro šimto anksčiau paskirtų
kardinolų, atvykusių į šeštadienio iškilmingąją konsistoriją ir į prieš tai vykusius
susitikimus.
Popiežiaus Pranciškaus homilija:
„Tavo pagalba,
gailestingasis Tėve, tepadeda mums būti klusniems tavosios Dvasios balsui“. Mišių
pradžios malda primena, kokia turi būti mūsų laikysena: turime klausyti Bažnyčią gaivinančios
ir įkvepiančios Šventosios Dvasios. Savąja kūrimo ir atnaujinimo galia Šventoji Dvasia
palaiko per istoriją keliaujančios Dievo tautos viltį. Ji, Užtarėja, visada įkvepia
krikščionių liudijimą. Šią akimirką mes visi, kartu su naujais kardinolais, įsiklausykime
į ką tik girdėtuose Šventojo Rašto skaitiniuose skambantį Šventosios Dvasios balsą.
Pirmajame
skaitinyje skambėjo Viešpaties raginimas jo tautai: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats,
jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19,2). Jam pritaria Jėzaus balsas Evangelijoje: „Būkite
tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48). Šie žodžiai skirti
mums, Viešpaties mokinimas, bet ypač man ir jums, brangieji broliai kardinolai, ypač
jums, kurie vakar tapote kardinolų kolegijos nariais. Gali atrodyti, kad sekti Dievo
šventumu ir tobulumu neįmanoma. Tačiau pirmasis skaitinys ir Evangelija mums siūlo
konkrečius pavyzdžius, kad Dievo laikysena taptų ir mūsų veikimo taisykle. Atsiminkime,
visi atsiminkime, kad be Šventosios Dvasios visos mūsų pastangos būtų tuščios. Krikščioniškasis
šventumas nėra mūsų nuopelnas, bet yra klusnumo – sąmoningo ir puoselėjamo klusnumo
Šventajai Dvasiai vaisius.
Kunigų knygoje sakoma: „Nenešiosi širdyje neapykantos...
nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš... bet mylėsi savo artimą“ (Kun 19,17-18). Tokios
laikysenos šaltinis yra Dievo šventumas. Mes dažniausiai esame kitokie, esame išdidūs
egoistai... bet vis dėlto mus patraukia Dievo grožis ir gerumas, Šventoji Dvasia gali
mus nuskaistinti ir perkeisti, gali mus atnaujinti. Turime visi imtis tokio atsivertimo,
širdies atsivertimo, visi – bet pirmiausia jūs, kardinolai, ir aš. Reikia atsivertimo!
Ir
Jėzus Evangelijoje kalba apie šventumą, aiškindamas mums savo naująjį įstatymą. Jis
tai daro naudodamas antitezes, sugretindamas netobulą Rašto aiškintojų ir fariziejų
teisingumą su Dievo Karalystės teisingumu. Pirmoji antitezė šiandieniame skaitinyje
kalba apie kerštą. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už
dantį. O aš jums sakau: ...jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir
kitą“ (Mt 5,38-39). Ne tik neturime į blogį atsakyti blogiu, bet turime daryti gera.
Antroji antitezė kalba apie priešus. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk
savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės
už savo persekiotojus” (43-44). Iš savo sekėjų Jėzus reikalauja mylėti ir tuos, kurie
nėra meilės nusipelnę, mylėti neatlyginamai, užpildyti meilės spragas širdyse, žmonių
santykiuose, šeimose, bendruomenės ir pasaulyje. Broliai kardinolai, Jėzus neatėjo
tam, kad mokytų mus gerų manierų, saloninių manierų! Ne tam jis nužengė iš Dangaus
ir mirė ant kryžiaus. Jis atėjo mūsų išgelbėti, parodyti mums kelią, vienintelį kelią,
kuriuo galima išeiti iš nuodėmės klampaus smėlio. Tai šventumo ir gailestingumo kelias,
kuriuo Jis kiekvieną dieną eina kartu su mumis. Šventumas tai ne prabanga. Jo reikia
pasaulio išganymui. Šito Viešpats nori iš mūsų.
Brangieji broliai kardinolai,
Viešpats Jėzus ir motina Bažnyčia mus prašo uoliau ir su didesniu užsidegimu liudyti
šventumą. Šitokiame uoliame pasiaukojime glūdi kardinolo šventumas. Tad mylėkime tuos,
kurie mums priešiški, laminkime tuos, kurie mus apkalba, su šypsena veide sveikinkime
tuos, kurie galbūt to neverti, nenorėkime tarti paskutinio žodžio, bet švelnumu pasipriešinkime
įžūlumui, užmirškime patirtus pažeminimus. Leiskime, kad visada mums vadovautų save
ant kryžiaus paaukojusio Kristaus Dvasia, kad būtume tarsi „kanalai“, kuriais teka
jo meilė. Tokia turi būti kardinolo laikysena, toks turi būti jo elgesys. Kardinolas
– tai sakau pirmiausia jums – tampa Romos Bažnyčios nariu, bet netampa dvaro nariu.
Venkime ir padėkime vieni kitiems vengti dvaro laikysenos ir papročių: intrigų, apkalbų,
frakcijų, favoritizmų, pataikavimo. Mūsų kalba tebūnie Evangelijos kalba: „taip“ jei
taip, „ne“ jei ne. Mūsų laikysena tebūnie Palaiminimų laikysena. Mūsų kelias tebūnie
šventumo kelias. Melskime gailestingąjį Tėvą, kad jis mums padėtų būti klusniems jo
Dvasios balsui.
Šventoji Dvasia šiandien mums kalba ir šv. Pauliaus žodžiais:
„Esate Dievo šventovė... Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor
3,16-17). Šioje šventovėje, tai yra mumyse, švenčiama svarbiausia liturgija: gerumo,
atlaidumo, tarnavimo, vienu žodžiu – meilės liturgija. Ši mūsų šventovė išniekinama
jei nepaisome savo pareigų artimui. Jei mūsų širdyje yra vietos mažiausiam mūsų broliui,
joje yra vietos Dievui. Jei mūsų brolis lieka lauke, mes ir Dievo nepriimame. Širdis
be meilės tai tarsi buvusi bažnyčia, skirta ne Dievo garbinimui, o kitiems tikslams.
Brangieji
broliai kardinolai, būkime vieningi su Kristumi ir tarpusavy. Būkite su manimi malda,
patarimais, bendradarbiavimu. Ir jūs visi vyskupai, kunigai, vienuoliai, pasauliečiai
visi melskite Šventąją Dvasią, kad Kardinolų kolegija vis labiau degtų sielovadine
meile, kad joje būtų vis daugiau šventumo, kad tarnautų Evangelijai ir padėtų Bažnyčiai
skleisti pasaulyje Kristaus meilę.