Tanzanijos vyskupas: radikalusis islamas skverbiasi ir į šią šalį

Tanzanijoje, Afrikos rytinėje pakrantėje esančioje valstybėje, gyvena per devynis milijonus asmenų. Apie 20 procentų iš jų yra katalikai, apie dešimt protestantai, apie 35 procentai animistai ir likę 35 procentai – musulmonai, daugiausia sunitai. Daug kartų įvairūs tikėjimai sugyveno kartu taikiai, tačiau pastaraisiais metais ekstremistinio islamo įtaka pasiekė ir Tanzaniją. Apie tai interviu „Pagalbos kenčiančiai Bažnyčiai“, katalikiškai humanitarinei organizacijai, pasakoja vyskupas tanzanietis Bernardin Francis Mfumbusa, beveik tris metus vadovaujantis Kondoa vyskupijai.

Pasak ganytojo, jis ką tik grįžo iš Zanzibaro, Tanzanijai priklausančios salos, kurioje paminėjo krikščionybės 150 metines šioje vietoje, daugiausia apgyvendintoje musulmonų. Per pastaruosius du metu saloje buvo užregistruotos keturios atakos prieš krikščionis, ne per seniausiai rūgštimi apipiltas ir apdegintas vienas kunigas. 2012 metų Kalėdų išvakarėse prie savo bažnyčios buvo pašautas ir sunkiai sužeistas kitas kunigas.

Įtampa, pripažino vyskupas, krikščionių ir musulmonų santykiuose Zanzibare nėra nauja. Kai kurie musulmonai savinasi salyną teigdami, kad islamas yra jo religija. Antra, islamo radikalizacija atspindi pasaulinę tendenciją. Trečia, religinė dimensija yra panaudojama politikoje, kai kurie asmenys ir grupės pristato save kaip islamo gynėjais, nors dauguma Zanzibaro žmonių trokšta gyventi taikiai, nes ekstremizmas kelia pavojų visiems.

Pavojus, kad išpuoliai gali prasidėti žemyninėje Tanzanijos dalyje, yra realus. Praėjusiais metais įvyko sprogimas vienoje katalikų bažnyčioje Arusia vietovėje, kaltieji nebuvo rasti. Neseniai buvo rašoma, kad viename iš pajūrio miestų Tanga buvo pastebėti islamo ekstremistų iš Somalio kovotojai. Džihadistai gali infiltruotis į Tanzaniją, kartu su užsienyje apmokytais vietiniais radikalais.

Viena musulmoniška grupė, pasivadinusi Uamsho (Pabudimas), skatina prievartą, ypač Zanzibare. Randama literatūra, nukreipta prieš krikščionis ir jų institucijas. Viena radijo stotis buvo uždaryta dėl prievartos skatinimo. Gatvėse yra video ir audio įrašų, kurie skatina musulmonus skriausti „kafirus“ – nemusulmonus. Rodos, kad tai yra finansuojama iš išorės.

Vėlgi, tai nėra musulmonų daugumos nuostata. Pasak vyskupo, jis gyvena mieste, kuriame 90 procentų gyventojų yra musulmonai. Jo paties giminėje trys ketvirtadaliai narių išpažįsta islamą. Visi iki šiol sugyveno puikiai. Problema yra išorinė įtaka, kuri atneša naujas interpretacijas ir naują islamo naudojimą.

Krikščionių lyderiai palaiko nuolatinius ryšius su nuosaikiais musulmonų lyderiais. Tačiau šie ne visada skuba pasmerkti prievartą prieš krikščionis, nes patys rizikuoja tapti ekstremistų taikiniu, kaip kad įvyko Zanzibare praėjusiais metais. Nuosaikūs musulmonai bijo kalbėti, deja, tai pasitarnauja tik ekstremistams.

Nepakantumą krikščionims didina tokios kalbos, kad islamas yra tikroji Afrikos religija, nors žinoma, kad islamas pirmiausia pasiekė šiaurės Afriką, vėliau, VII amžiuje, su pirkliais pasiekė ir žemyno gilumą. Dar kiti pasidavė totalitarinei tendencijai iš visuomenės pašalinti visus, kurie nėra musulmonai. Treti sako, kad musulmonai yra prispausti krikščionių ir juos reikia apginti: su šiuo pasiteisinimu musulmonų kovotojai sukėlė karą Centrinės Afrikos Respublikoje. Dar kiti demagogai skelbia, kad krikščionys yra visų blogybių tarp musulmonų ištakose.

Krikščionybė moko į tai reaguoti taikiai ir neatsakyti blogiu į blogį, - pabrėžė Tanzanijos vyskupas. Tačiau tos pačios Centrinės Afrikos respublikos pavyzdys rodo, kad kai žmonėms baigiasi kantrybė, jie nebesuvaldomi. (Vatikano radijas)