Paminėtos mons. Vincento Vėlavičiaus 100 – osios gimimo metinės
2014 m. vasario 15 d. Telšių Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje (Telšių mažojoje
bažnytėlėje) buvo iškilmingai paminėtos vieno iškiliausių Telšių vyskupijos kunigų
- mons. Vincento Vėlavičiaus gimimo metinės. Jis yra palaidotas šios bažnyčios šventoriuje.
Tą dieną 12 val. buvo aukojamos iškilmingos Šv. Mišios, kurioms vadovavo Kauno arkivyskupas
metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ,
Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Telšių vyskupo augziliaras vyskupas Linas
Vodopjanovas OFM, iš Panevėžio atvykęs apašt. prot. kan. Bronius Antanaitis, KU Katechetikos
katedros vedėjas mons. prof. Arvydas Ramonas, nemažas būrys Telšių vyskupijos kunigų.
Šv. Mišiose giedojo Telšių Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų parapijos choras, vadovaujamas
vargonininkės Ernestos Dargužienės.
Kunigams ir vyskupas atėjus prie altoriaus
į gausų būrį tikinčiųjų bei garbiojo velionio artimuosius kreipėsi Telšių vyskupas
J. Boruta SJ. Jis pasveikino visus susirinkusius ir priminė svarbiausius mons. V.
Vėlavičiaus gyvenimo faktus. Vyskupas taip pat pasidalino savo atsiminimais apie garbųjį
Monsinjorą ir pabrėžė jo kunigiškąjį uolumą, gilų pamaldumą ir dvasingumą. Vyskupo
teigimu tai buvo didelės dvasios žmogus, kunigas, gyvenęs Evangelija ir kilniai vykdęs
savo misiją. Po pasveikinimo žodžių ir pasidalinimo Telšių vyskupas J. Boruta SJ kreipėsi
į svečia Kauno arkivyskupą metropolitą, prašydamas vadovauti Šv. Mišių aukai.
Kauno
arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius SJ, sakydamas pamokslą susirinkusiesiems
kalbėjo apie Dievo Motiną Mariją. Jis priminė, jog Marija – tikėjimo ir meilės žmogus.
Iš jos mes pašaukti mokytis nuolankiai tikėti ir nuoširdžiai mylėti Dievą ir artimą.
Dalindamasis prisiminimais ir įžvalgomis apie mons. V. Vėlavičių jis pabrėžė šio kunigo
mokėjimą nuoširdžiai mylėti kiekvieną, jo tvirtą tikėjimą ir aiškų Kristaus liudijimą
savo gyvenimu. Arkivyskupas priminė ir šio kunigo gyvenimo faktus. Jis kalbėjos: „Mons.
Vincentas gimė prieš 100 metų vasario 15 d. Pavandenėje, Telšių raj. Augo dešimties
vaikų šeimoje. Motina buvo pažadėjusi, jei sunkiai sergantis vaikelis liks gyvas,
paaukoti jį Dievui. 1931 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją ir 1938 m. balandžio
16 d. vysk. Justino Staugaičio buvo pašventintas kunigu. Šeima, kaip ir dera geriems
žemaičiams, buvo patriotiškai nusiteikusi, todėl meilė Tėvynei buvo giliai įaugusi
kun. Vincento širdyje. Jis palaikė ryšį su antinacistiniu pogrindžiu ir pokario partizanais.
Sovietinis saugumas bandė užverbuoti, todėl, jausdamas pavojų, pasitraukė iš Telšių
vyskupijos ir pakeitęs pavardę dirbo Vilkaviškio vyskupijoje, Kazlų Rūdoje. Deja tas
truko tik vienerius metus. 1948 m. suimamas, tardomas ir MGB Ypatingojo pasitarimo
nuteisiamas 10 metų kalėti. Pradžioje Šiaurės lageriuose Intoje ir Abezėje, vėliau
Mordovijoje. Dirba medžių krovėju, kūriku, elektriku, šaltkalviu. Lageryje tarnavo
likimo broliams, klausydamas išpažinčių, aiškindamas tikėjimo tiesas, aukodamas Mišias
ir teikdamas sakramentus. Už savo gerą būdą ir uolų tarnavimą lagerio draugų buvo
gerbiamas ir mylimas. Po Stalino mirties, 1956 metais buvo amnestuotas ir paleistas.
Tarnaudamas klebono pareigose organizuotai mokė vaikus Pirmajai Komunijai, nors tai
buvo griežtai draudžiama, prie altoriaus būrėsi patarnautojai ir mergaitės adoruotojos.
Būrė Eucharistijos bičiulius. Organizavo protesto pareiškimus prieš tikėjimo varžymą
ir pogrindžio spaudoje, ypač rinko medžiagą LKB Kronikai ir su pagalbininkėmis seserimis
vienuolėmis ją daugino bei platino. Be tokių pagalbininkų, kaip mons. Vincentas anuomet
Kronika nebūtų galėjusi egzistuoti.
Pirmą kartą mons. Vincentą sutikau 1978
metais Skaudvilėje, kai įkūrėme Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėmis ginti. Tai buvo
pakankamai rizikinga veikla, nes viešai fiksavome tikinčiųjų teisių pažeidimus ir
pasirašę siųsdavome anuometinei sovietinei valdžiai. Ir žinoma visa tai talpinome
į Kroniką, kuri pasiekdavo Vakarus ir tokiu būdu mūsų bėdos tapdavo plačiai žinomos
ir komentuojamos.
Katalikų komiteto posėdžiai vykdavo klebonijose vis pas kitą
Komiteto narį: Šlavantuose, Kybartuose, Viduklėje, Josvainiuose ir Skaudvilėje. Praėjus
jau daug metų mielai prisimenu posėdžius pas mons. Vincentą. Jis tėviškai, maloniai
priimdavo, vaišindavo. Žinoma, anuomet net minties nebuvo vaišėse naudoti alkoholį.
Tai buvo principinė kunigų, rizikuojančių laisve, nuostata. Dėdamas parašą po Katalikų
komiteto dokumentais, mons. Vincentas vėl rizikavo savo laisve.
Laimė jau buvo
ne Stalino laikai ir sovietinė valdžia nuteisė ne visus Komiteto narius, bet tik du,
kurie buvo jaunesni ir, galbūt, atrodė pavojingesni. KGB buvo sekamas ir jam buvo
užvesta operatyvinio sekimo byla. 1983 m. mons. Vincentas užbaigia klebono tarnystę
ir perkeliamas į Telšius. Jo bute toliau renkasi veiklūs kunigai, svarsto aktualius
klausimus, organizuoja protestus prieš tikinčiųjų diskriminaciją. Atgimimo metais
mons. Vincentas aktyviai rėmė atsikuriančius krikščionis demokratus. 1989 metais palaimintasis
popiežius Jonas Paulius II paaukštino kun. Vincentą, suteikdamas jam monsinjoro titulą.
Mirė 1997 metais sulaukęs 83 metų.
Paminėtos nuotrupos rodo šviesų kunigystės
kelią. Tai buvo kunigas pilnas idealizmo ne tik jaunystėje, bet per visą savo gyvenimą“. Mons.
V. Vėlavičius 1938 – 1939 m. vikaravo Gaurėje, 1940 – 1943 m. vikaras ir kalėjimo
kapelionas Telšiuose, 1943 – 1946 m. klebonavo Laukžemėje. Iki suėmimo dar klebonavo
Vilkyškiuose ir Klykoliuose. 1948 – 1956 m. – sunkūs lagerio metai. Grįžęs iš lagerio
1956 – 1970 m. klebonavo Lenkimuose, o 1970 – 1983 m. – Skaudvilės klebonas. Nuo 1983
m. iki mirties (1997 m.) buvo Telšių Katedros altaristu. Šv. Mišių pabaigoje savo
įžvalgomis pasidalino ir Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas. Jis pabrėžę mons.
V. Vėlavičiaus ryžtingumą kovoti už vertybes, jo ganytojinį uolumą, nes tuometinis
kunigas J. Kauneckas į Skaudvilę iš Telšių buvo atkeltas klebono pareigoms po mons.
Vėlavičiaus. Po Šv. Mišių Telšių Mažosios bažnyčios šventoriuje, kur ilsisi jo
žemiškieji palaikai, buvo meldžiamasi už šviesios atminties mons. V. Vėlavičių. Jau
17 metų kai mūsų tarpe nebėra garbiojo monsinjoro, tačiau dėl jo švelnaus ir malonaus
būdo „saulele“ vadinamas kunigas, kurį tiktieji mylėjo ir itin mėgo kaip nuodėmklausį,
gyvas žmonių atmintyje ir širdyse. Ir šiandien nemažai žmonių lanko jo kapą ir nuolat
meldžiasi už savo buvusį uolų sielų ganytoją.
Po pamaldų vyko graži prisiminimų
apie mons. V. Vėlavičių popietė bei agapė.
Vatikano radijui iš Telšių vyskupijos
kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas