Šeštasis eilinis sekmadienis

„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje. Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“. „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą“. „Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“. „Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“. (Mt 5, 17-37)

DIEVO IR ŽMOGAUS ŽODIS
Mons. Adolfas Grušas:

Ko gero, kiekvienu atveju galima sugadinti kokį nors pagyrimą menku žodeliu „tačiau“: „Esi šaunus, tačiau…, esi protingas, tačiau…, esi gabus, tačiau…, sugebi tai daryti, tačiau…“. Taip skeptiškai vertinant gyvenimą, gali susidaryti įspūdis, kad net patys geriausi sumanymai nėra iki galo užbaigiami. Visuomet kažkam pasiektų viršūnių atrodys per maža, visuomet atsiras, kas bus nepatenkintas savo ar kito žmogaus sumanymais ir darbais.

Panašu, kad ir Viešpats Jėzus pasidavė šiam žmogiškam istorijos reikalavimui. Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje ne kartą girdime Viešpaties žodžius: „Esate girdėję, kad jums pasakyta…, o aš jums sakau…“. Sakytume, jog pats Dievas nusprendė, kad anksčiau duoti įsakymai nėra pakankami, todėl nori jų reikalavimus pakylėti iki beveik neįmanomų aukštybių. Supraskite: krikščionis yra tik pačios aukščiausios moralinės prabos žmogus.

Vis dėlto tarp dviejų „tačiau“ – to, kurį ištaria žmogus, ir kurį sako Dievas – yra milžiniškas skirtumas: toks, koks yra tarp Dangaus ir Žemės. Kuomet „tačiau“ ištaria žmogus, jis labai dažnai to griebiasi, norėdamas sumenkinti jam pateiktus reikalavimus: „Aš galėjau tai padaryti, tačiau mano būdas per silpnas ir situacija tam nepalanki“. Kiek kartų esame sau širdyje ištarę tokius ar panašius pasiteisinimus?! Bet kuriuo atveju mes paprastai ieškome galimybių sušvelninti pirminius reikalavimus, pritaikyti juos prie savo norų.

Kai „tačiau“ sako Dievas, Jo žodžiai reiškia visiškai priešingą dalyką. Viešpats nenori banalybe paversti egzistuojančios situacijos, bet paskelbti didingus dalykus, kurie suteikia dar didesnę vertę tam, kas jau buvo paskelbta. Tai kažkas panašaus į antikvarą, kuris, radęs kirvarpų sugraužtą seną baldą, jo neišmeta laukan, bet rūpestingai remontuoja, kad paskui, atnaujintą ir gražų, galėtų pasiūlyti pirkėjams. Dievas Kristaus asmenyje elgiasi panašiai. Po Jėzaus išsakytų reikalavimų aišku, kad nepakanka neužmušti žmogaus, bet tikrai nuoširdžiai šiuos pamokymus priimantis krikščionis rūpinsis nesmerkti ir blogais žodžiais nevadinti savo brolio. Tikinčiam žmogui nepakaks išvengti svetimavimo, bet jis rūpinsis valdyti savo žvilgsnį ir geismus. Dangaus Karalystė, dėl kurios gyvename, saisto žmogų ir siekia spręsti visas problemas iš esmės: nuo netvarkingo geismo prasideda svetimavimas, dėl to, kad kvailiu laikomas brolis, prieinama iki nužudymo. Todėl Jėzaus žodžiai ne, kaip kai kas mano, prieštarauja Senojo Įstatymo reikalavimams, bet priešingai: visą moralę pakylėja aukštyn, ragina žvelgti į širdį ir ieškoti blogio priežasties.

Jei pamėginsime prisiminti biblinį pasakojimą apie rojaus sodą, tai pastebėsime, kad Dievas neapsiribojo tuo, kad buvo sulaužytas Jo draudimas, bet ėjo ieškoti to, kas tą įsakymą sulaužė, būtent, Adomo. Radęs jį, ėjo ieškoti Ievos, kuri paskatino Adomą nepaklusti draudimui. Tačiau ir ten Dievas nesustojo, bet pasmerkė piktąją dvasią, kuri grynai iš pavydo stengėsi sudrumsti pačią gražiausią pasaulyje meilės tarp Dievo ir žmogaus istoriją. Šėtonas susilaukė pasmerkimo, nes jame slypėjo visokio blogio šaknys. Žmonija gi sulaukė Dievo išgelbėjimo, sulaukė Kristaus, kuris pats yra Dievo meilės ženklas pasauliui.

Viešpaties ištartas „tačiau“ skirtas ne tam, kad ką nors pažemintų, bet kad patobulintų, ne kad paniekintų, bet kad paragintų siekti didesnių dalykų, ne tam, kad paslėptų, bet kad iškeltų. Jo žodis, skirtas mums, liudija: „Esi mano vaikas, labai stengiesi, tačiau… pats žinai, kad gali padaryti dar daugiau“.