Popiežiaus bendroji audiencija. Jei nemanome, kad mums reikia Dievo gailestingumo, tai geriau neikime į Mišias (+video)

Kaip žinoti ar mes gerai suprantame kas yra Eucharistija? Kaip deramai ją išgyventi? Pasak popiežiaus Pranciškaus, yra tam tikrų signalų, pagal kuriuos galime spręsti ar nuoširdžiai švenčiame Eucharistiją. Vienas tų ženklų – tai mūsų požiūris į kitus žmones; antras ženklas – tai suvokimas, kad mums reikia atleidimo ir kad mes patys norime kitiems atleisti; trečias ženklas – tai Eucharistijos šventimo ir mūsų kasdienio gyvenimo santykis. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams.

Popiežiaus Pranciškaus katechezė:

Brangieji broliai ir seserys, laba diena! Paskutinėje katechezėje kalbėjau apie tai, kaip Eucharistija mus įveda į tikrą bendrystę su Jėzumi ir į jo slėpinį. Dabar galime užduoti sau keletą klausimų apie mūsų švenčiamos Eucharistijos santykį su mūsų kaip Bažnyčios ir kaip pavienių krikščionių gyvenimu. Kaip mes išgyvename Eucharistiją? Kaip išgyvename Mišias, dalyvaudami jose kiekvieną sekmadienį. Ar tai šventės akimirka? Ar įprasta tradicija, kurios laikomės? Tai proga susitikti su kitais žmonėmis ir jaustis atlikusiems pareigą ar kas nors daugiau?

Yra tam tikrų konkrečių signalų, pagal kuriuos galime nustatyti kaip mes visa tai gyvename, kas mums yra Eucharistija. Šitie signalai mums sako ar mes gerai išgyvename Eucharistiją ar nelabai gerai.

Pirmas ženklas tai būdas kaip mes žiūrime į kitus žmones. Eucharistijoje Kristus vis iš naujo mums dovanoja save, atnaujina tą savęs dovanojimą, kuris buvo įvykdytas ant Kryžiaus. Visas jo gyvenimas yra visiškai dalijimasis savimi iš meilės. Jam gera būti su savo mokiniais ir su visais žmonėmis, su kuriais jis susipažino. Jie su Juo dalijasi savo sielos ir gyvenimo troškimais ir problemomis. Dalyvaudami Mišiose mes susitinkame su įvairiais vyrais ir moterimis: jaunais, senais, vaikais, vargšais ir turtingais, vietiniais ir atvykėliais, atėjusiais į Miešias su šeimomis ir vienais. Ar švęsdamas Eucharistiją jaučiu kad jie visi tikrai yra mano broliai ir seserys? Ar bręsta manyje sugebėjimas džiaugtis kartu su besidžiaugiančiais ir verkti ir verkiančiaisiais? Ar noriu padėti vargstantiems, ligoniams, atstumtiesiems? Ar tai man padeda atpažinti Jėzų jų veiduose? Mes visi dalyvaujame Mišiose, nes mylime Jėzų ir norime Eucharistijoje dalytis Jo kančia ir Prisikėlimu. Bet ar mylime, taip kaip nori Jėzus, tuos mūsų brolius ir seseris, kuriems reikia pagalbos? Pavyzdžiu, šiomis dienomis Romoje matėme tiek daug problemų, kurias sukėlė lietus, ypač tuose miesto rajonuose, kur žmonės ir šiaip kenčia dėl pasaulinės krizės sukeltos bedarbystės. Aš savęs klausiu ir mes visi savęs paklauskime: Aš, kuris dalyvauju Mišiose, kaip visa tai priimu? Stengiuosi padėti, būti artimas, melstis už šių problemų prislėgtus žmones ar esu jiems abejingas? O gal Mišiose man labiau rūpi tuščios kalbos: „Ar matei kaip ta apsirengusi? Ar matei kaip anas apsirengęs?“ Kartis taip kalbama po Mišių. Taip būna. Bet šito neturi būti! Turime rūpintis mūsų seserimis ir broliais, kuriems reikia pagalbos, kurie serga, turi problemų. Šiandien pagalvokime – ir tai bus mums į sveikatą - apie šiuos mūsų brolius ir seseris Romoje, kuriuos slegia lietaus sukeltos bėdos, kurie kenčia dėl bedarbystės ir kitų socialinių problemų, ir prašykime Jėzų - šį Jėzų, kurį priimame Eucharistijoje – kad jis mums padėtų jiems padėti.

Kitas labai svarbus ženklas - tai malonė jausti gavus atleidimą ir būti pasiruošusiems atleisti. Kartais klausiama: „Kam eiti į bažnyčią, jei nuolatiniai Mišių dalyviai yra tokie pat nusidėjėliai kaip kiti?“ Kiek kartų tai girdėjome. Iš tiesų gi, kas švenčia Eucharistiją, jis tai daro ne dėl to, kad atrodytų už kitus pranašesnis, bet dėl to, kad jis nori būti priimtas ir atnaujintas Jėzuje kūnu tapusio Dievo gailestingumo. Jei nejaučiame, kad mums reikia Dievo gailestingumo, jei nesijaučiame esą nusidėjėliai, tai geriau neikime į Mišias! Mes dalyvaujame Mišiose dėl to, kad esame nusidėjėliai ir mums reikia Jėzaus atleidimo, norime dalyvauti jo išganyme ir atleidime. „Prisipažįstu“ Mišių pradžioje tai ne pro forma tariami žodžiai, bet tikras gailesčio aktas! Aš esu nusidėjėlis ir tai išpažįstu. Šitaip prasideda Mišios. Neužmirškime, kad Jėzaus Paskutinė vakarienė vyko „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11,23). Ta duona ir vynas, kuriuos aukojame ir prie kurių susiburiame, kiekvieną kartą atnaujina Kristaus kūno ir kraujo auką dėl mūsų nuodėmių atleidimo. Turime eiti į Mišias nuolankiai, kaip nusidėjėliai, ir Viešpatys mums sutaikys.

Paskutinį svarbų ženklą mus suteikia santykis tarp Eucharistijos šventimo ir mūsų krikščioniškų bendruomenių gyvenimo. Reikia visada atsiminti, kad Eucharistija tai ne mūsų atliekamas veiksmas, ne mes minime tai ką Jėzus padarė ir pasakė. Eucharistija tai Jėzaus veiksmas! Kristus atlieka tai kas vyksta ant altoriaus. Kristus yra Viešpats. Kristaus dovana susidabartina ir Jis patraukia mus prie savęs, maitina savo Žodžiu ir savo gyvybe. Iš Eucharistijos teka ir Eucharistijoje įgauna formą Bažnyčios tapatybė ir misija. Apeigos gali būti nepriekaištingos ir išoriškai labai gražios, bet jei jos nevestų į susitikimą su Jėzumi, jos nebūtų maistas mūsų širdžiai ir mūsų gyvenimui. Per Eucharistiją Jėzus nori įeiti į mūsų gyvenimą ir jį pripildyti savo malonės, kad kiekviena bendruomenė gyventų suderinamai su liturgija, kad būtų darna tarp to kas švenčiama ir to kaip gyvenama.

Mūsų širdys prisipildo pasitikėjimo ir vilties kai Evangelijoje girdime Jėzaus žodžius: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6,54). Išgyvenime Eucharistiją tikėjimo, maldos, atleidimo, atgailos, bendruomeninio džiaugsmo dvasia, rūpindamiesi vargus kenčiančiais broliais ir seserimis, būdami tikri, kad Viešpats mus duos tai ką pažadėjo: amžinąjį gyvenimą! Amen. (Vatikano radijas)