Laterano sutarčių pasirašymo 85 metinės

Vasario 11 d. sukako 85 metai nuo Laterano sutarčių pasirašymo, kuriuo buvo užbaigtas po Italijos suvienijimo kelis dešimtmečius trukęs Šventojo Sosto nesusipratimų su Italijos karalyste laikotarpis, o tuo pačiu buvo įkurta popiežiaus suverenumą tarptautinėje bendruomenėje garantuojanti maža Vatikano Miesto Valstybė.

Prieš 85 metus įkurta Vatikano Miesto Valstybė yra nuo viduramžių iki devynioliktojo amžiaus gyvavusios bažnytinės valstybės tąsa. Aną senąją popiežių valstybę absorbavo devynioliktojo amžiaus viduryje besivienijanti Italija. Paskutinis aktas, galutinai užbaigęs popiežių valstybės egzistavimą, buvo 1870 m. rugsėjo 20 d. įvykęs italų kariuomenės įsiveržimas į popiežių valstybės sostinę Romos miestą. Tuo metu bažnytinę valstybę valdęs ir visai Bažnyčiai vadovavęs popiežius Pijus IX nesusitaikė su valstybės praradimu. Užėmus Romą, jis pasiskelbė esąs italų įkaitas, įkalintas Vatikane. Visą pontifikatą tarp Vatikano mūrų praleido ir jo įpėdiniai – Pijus X, Leonas XIII, Benediktas XV. Tik popiežiumi išrinkus kardinolą Achille Ratti, kuris pasirinko Pijaus XI vardą, padėtis ėmė keistis. Po keletą mėtų trukusių, iš pradžių slaptų, o vėliau oficialių derybų, 1929 m. vasario 11 d. Romos vyskupijos vikariato rūmuose Laterane buvo pasirašytos dvišalius Italijos ir Šv. Sosto santykius normalizavusios sutartys ir konkordatas dėl Bažnyčios padėties Italijoje. Pagrindine sutartimi popiežius atsisakė pretenzijų į žemes, kurios iki Italijos suvienijimo priklausė bažnytinei valstybei. Italija pripažino ekstrateritorialumo statusą Vatikanui, kuris nuo to laiko oficialiai vadinamas Vatikano Miesto Valstybe. Vis dėlto, Vatikano Miesto Valstybė savo specifine santvarka išsiskiria iš kitų. Skirtingai negu visos kitos pasaulio valstybės, kurios turi savo visuomenes ir joms atstovaujančias valdžios institucijas, Vatikane visuomenės nėra, o vienintelis suverenas yra popiežius. Nuo Laterano sutarčių pasirašymo, Vasario 11-oji kasmet Vatikane minima kaip viena iš dviejų „valstybinių“ švenčių. (Pagrindinė šventė yra popiežiaus išrinkimo metinės, šiuo metu – kovo 13-oji).

Popiežių pasaulietinės valdžios praradimas, nors ir įvyko per prievartą, nesumenkino popiežystės vaidmens tarptautiniame gyvenime. Tai visų pirma suvokė popiežius Pijus XI, Laterano sutartimis galutinai atsisakę pretenzijų būti žemiškuoju valdovu, o savo „valdymą“ susiejęs su mažąją ir kone simboline valstybe – Vatikanu. O jo įpėdiniai – jau Pijus XII, bet visų pirma Vatikano II Susirinkimą užbaigęs Paulius VI, drąsiai ne kartą sakė, kad apvaizda išgelbėjo Bažnyčią nuo jai nereikalingos naštos. Po Laterano sutarčių pasirašymo, ne sumažėjo, bet gerokai išsiplėtojo Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai su valstybėmis. „Reikia pastebėti, - rašė 1948 m. tuometinis Prancūzijos ambasadorius prie Šventojo Sosto Jacques‘as Maritainas, - kad viena popiežiaus pasaulietinės valdžios atsisakymo pasekmių yra gerokai išaugęs diplomatijos vaidmuo. Popiežių supantis ambasadorių ir ministrų vainikas yra akivaizdus jo suverenumo pripažinimo liudijimas“.

Šiuo metu Šventasis Sostas pilnaverčius, ambasados ir nunciatūros lygio, diplomatinius santykius palaiko su 180 pasaulio valstybių. Su Europos Sąjunga, Maltos Ordinu ir Palestinos valstybe palaikomi specialiųjų misijų rango diplomatiniai santykiai. Šventasis Sostas turi savo nuolatinius stebėtojus pagrindinėse tarptautinėse organizacijose. Šiuo metu Romoje veikia 83 šalių ambasadų prie Šventojo Sosto kanceliarijos; 78 šalių ambasadų kanceliarijos yra kitose sostinėse. 21 valstybė, palaikanti diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu, nėra įkūrusi ambasados ir nepaskyrusi misijos vadovo.

Ką tik praėjusiais 2013 m. 46 nauji ambasadoriai įteikė popiežiui skiriamuosius raštus; 20 iš jų reziduoja Romoje, 26 – kitose sostinėse. Pernai buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su Pietų Sudanu; buvo pasirašytos trys tarptautinės sutartys, kuriomis apibrėžiamas Bažnyčios ir katalikiškų institucijų statusas sutartis pasirašiusiose šalyse.

* * *

Lietuvos Respublikos diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu buvo užmegzti 1922 m. Jie nenutrūko ir po to kai 1940 m. vasarą Lietuva prarado nepriklausomybę. Šventasis Sostas nepripažino Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą ir per visą okupacijos laikotarpį Romoje veikė Lietuvos Respublikos atstovybė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šventasis Sostas 1991 m. spalio mėnesį paskyrė Vilniuje reziduojantį pirmąjį nuncijų, ispaną arkivyskupą Justo Mullor Garcia, o Lietuvos Respublika 1992 m. gegužės mėnesį paskyrė naują ambasadorių prie Šventojo Sosto Kazį Lozoraitį. Nuo 2012 m. vasaros Lietuvai Vatikane atstovauja ambasadorė Irena Vaišvilaitė. Artimiausiu metu turėtų būti paskirtas naujas Šventojo Sosto atstovas, kuris pakeis pastaruosius beveik penkerius metus nunciatūrai Vilniuje vadovavusį arkiv. Luigi Bonazzi, neseniai paskirtą nuncijumi Kanadoje. (Vatikano radijas)