Rabinas ir jėzuitas perspėja dėl kai kurių žydų ratelių radikalėjimo

Jeruzalės lotynų patriarchato interneto portale paskelbtas bendras kunigo jėzuito ir žydų rabino straipsnis, kuriame kalbama apie augantį antikrikščionišką nusiteikimą ir iš jo plaukiančius veiksmus kai kuriuose radikalių žydų ortodoksų rateliuose.

Nauji metai, rašo straipsnio autoriai, jėzuitas Jean Pierre Sonnet ir rabinas David Meyer, visada yra proga sąžinės patikrinimui, yra metas kai galima pabandyti peržvelgti praeitį ir įžvelgti ateitį. Per visus praėjusius metus buvo tikrai neraminantis skaičius radikalių žydų akcijų prieš krikščioniškas vietas visame Izraelyje: gerokai daugiau, nei pranešė žiniasklaida. Dažniausiai yra paliekami niekinantys užrašai ant sienų: prieš krikščionis ir dar daugiau prieš musulmonus. Buvo palikti tokie užrašai: „mes jūs nukryžiuojame“, „Jėzus yra miręs“, „mirtis krikščionybei“. Prieš keletą savaičių vienas kunigas, ėjęs su sutana per Jeruzalės senamiestį ir žydų kvartalą, buvo apspjaudytas šešių haredi (ultraortodoksų) žydų bendruomenės narių. Neapykanta nebėra izoliuoti faktai, tai dažna krikščionių patirtis. Jos nebegalima ignoruoti.

Tiems, kurie seka žydų ir krikščionių santykius, pastarosios atakos nėra stebinančios. Pastaraisiais keleriais metais daugiau ar mažiau įžeidžiantis elgesys ar veiksmai krikščionių atžvilgiu vis dažnėjo, pasirodė kai kurių Izraelio žydų ratelių dienraščiuose. Bet kam, kuris turi istorijos jausmą, tokie žodžiai ir veiksmai primins tamsiausius europietiško antisemitizmo laikus, kai žydai buvo priešiškai jiems nusiteikusių krikščionių taikinys. Tuo metu ir tose vietose žydai ir jų sinagogos buvo pajuokos, neapykantos ir fizinės prievartos objektas. Ar tuometinė istorija vėl sugrįžta, tik iš kitos pusės?

Būtų klaida manyti, kad šie antikrikščioniški epizodai yra atliekami izoliuotų žmonių, visuomenės pakraščiuose esančių žydų, ar kad jie atliekami dėl politinių motyvacijų. Tokių agresijos veiksmų autoriai, žinoma, neišreiškia daugumos nuomonės, daug iš jų nestabilių žmonių veiksmai. Tačiau tai, kad trūksta tvirtų ir pakartotinių reakcijų iš žydų lyderių, religinių ir ne tik, pusės, kuria blogą savijautą. Be kelių drąsių paramos ir palaikymo iniciatyvų, pasmerkimo iš kai kurių religinių ar politinių lyderių, žydų pasaulis slepiasi už trikdančios tylos. Ar nereiktų prabilti apie „kaltą tylą“, kuri atskleidžia, jog žydų pasaulyje, Izraelyje egzistuoja problema, kurią reikia skubiai taisyti?

Straipsnio autoriai priminė Jules Isaac susitikimą su popiežiais Pijumi XII ir Jonu XXIII: šis istorikas žydas metė drąsų iššūkį per amžius suformavusiems krikščionių stereotipams ir prisidėjo, kad „paniekos ugdymas“ žydams taptų „pagarbos ugdymu“. Tai buvo galutinai įtvirtinta Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje „Nostra Aetate“.

Kai nesusipratimai Bažnyčioje žydų atžvilgiu dar nėra iki galo įveikti ir dar reikia budrumo, atrodo, kad toks pat iššūkis kyla iš kitos pusės. Taip pat ir judaizmas turi įveikti savo demonus ir „paniekos ugdymą“ krikščionių atžvilgiu paversti „pagarbos ugdymu“. Jei tai nebus daroma, antikrikščioniškos atakos, kurias stebėjome pastaraisiais mėnesiais, gali tapti kai kurių žydų ratelių skiriamuoju ženklu.

Jėzuitas ir rabinas priminė seną žydo išminčiaus pasakymą, jog Torah yra tarp žydų, o išmintis yra tarp pasaulio tautų. Kitaip tariant, nors Torah priklauso Izraeliui, išmintis nėra žydų monopolis, jos yra ir kitose kultūrose bei religijose. Pagarba kitam reikalauja tolerancijos, bet taip pat pripažinimo, kad kitas yra išminties dalininkas. Reikia naujo žydų dialogo su krikščionybę tokioje perspektyvoje. (Vatikano radijas)