Popiežiaus Pranciškaus homilija: Be baimės kreipkimės į Tėvą (+video)

Antradienio Mišių skaitiniai kalbėjo apie du tėvus: karalių Dovydą, kuris gedi mirusio savo sūnaus Absalomo, ir Jajirą, sinagogos vyresnįjį, kuris meldžia Jėzų, kad pagydytų jo dukrą. Apie šiuos du tėvus ir apie juose atsispindinčią Dievo tėvystę, kalbėjo popiežius Pranciškus antradienio ryto Mišių homilijoje.

Dovydas rauda, sužinojęs, kad jo sūnus negyvas, nors šis buvo sukilęs ir kovojo prieš savo tėvą. Dovydo kariuomenė laimėjo, bet jam nerūpi pergalė. Jam rūpi tik jo sūnus. Dovydas buvo karalius, buvo tautos vadas, bet buvo ir tėvas. Ir štai gavęs žinią apie sūnaus mirtį, jis užlipo į kambarį viršum vartų ir verkė. Ir lipdamas raudojo: „O mano sūnau Absalomai! Mano sūnau, o mano sūnau Absalomai! Kad aš būčiau miręs tavo vietoje, Absalomai, mano sūnau, mano sūnau!“ Tokia yra tėvo širdis. Ji niekada neišsižada savo vaiko. Jis yra priešas. Bet pirmiausia yra sūnus! Tėvas neišsižada tėvystės.

Kitas tėvas – tai sinagogos vyresnysis Jajiras. Jis eina svarbias pareigas, tačiau sunkiai susirgus dukrai jis nesigėdija visų žmonių akivaizdoje pulti Jėzui po kojų ir maldauti: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jam ne gėda, jis negalvoja ką kiti pasakys, nes jis – tėvas.

Dovydas ir Jajiras yra tėvai,- kalbėjo Popiežius. Jiems nėra nieko svarbesnio už sūnų ir už dukrą. Nėra nieko kito. Tik tai svarbiausia. Tai savo ruožtu mums primena tą svarbiausią dalyką, apie kurį pagalvojame, kai tariame: „Tikiu į Dievą Tėvą“. Tai mums primena Dievo tėvystę. Toks yra Dievas. Dievas taip su mumis elgiasi. Galbūt kas nors paprieštaraus, kad juk Dievas neverkia. Kaipgi ne?! Atsiminkime Jėzų apraudantį Jeruzalę. „Jeruzale, Jeruzale! ... Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais“. Dievas verkia! Jėzus verkė dėl mūsų! Ir toje Jėzaus raudoje mes matome Tėvą, kuris nori, kad būtume su juo.

Sunkiomis akimirkomis, tėvas atsiliepia į mūsų balsą, - tęsė popiežius Pranciškus. Atsiminkime Izaoką, einantį su tėvu Abraomu aukoti Dievui aukos. Izaokas supranta kas dedasi, jis mato, kad jie nešasi malkas, nešasi ugnį, bet nesineša aukos avinėlio. Jo širdyje baimė ir jis kreipiasi į tėvą ir tėvas jam atsako. Arba atsiminkime Jėzų Alyvų darželyje, prašantį, kad Tėvas atitolintų nuo jo kančios taurę. Ir angelai atėjo jo sustiprinti. Toks yra mūsų Dievas. Jis yra Tėvas. Jis laukia sūnaus palaidūno, iššvaisčiusio visą savo palikimą. Toks yra mūsų Dievas ir tokia turi būti mūsų tėvystė, - sakė Šventasis Tėvas. Tokie turi būti šeimų tėvai; tokia turi būti ir kunigų bei vyskupų dvasinė tėvystė. Tėvas iš sūnaus gauna patepimą, neįmanoma jo suprasti be sūnaus. Dėl to, tėvui visada reikia sūnaus: jis jo laukia, jį mylį, jo ieško, jam atleidžia, nori būti su juo, taip arti kaip perekšlė su savo viščiukais.

Tad šiandien eikime į namus su šiomis dviem ikonomis: Dovydo ir to kito žmogaus, sinagogos vyresniojo, kuris puola Jėzui po kojų nebijodamas, kad kiti iš jo juoksis. Jie taip elgiasi sielodamiesi dėl savo vaikų: dėl sūnaus ir dėl dukters. Ir turėdami prieš akis šias dvi ikonas, sakykime: „Tikiu į Dievą Tėvą...“. Ir prašykime Šventąją Dvasia – nes tik ji, Šventoji Dvasia, tai gali – kad mus išmokytų sakyti „Aba, Tėve!“. Tai malonė. Galėti Dievui iš širdies tarti “Tėve!“ yra Šventosios Dvasios malone. Prašykime ją šios malonės! – sakė popiežius antradienio rytą aukotų Mišių homilijoje. (Vatikano radijas)