Panevėžio vysk. Liongino Virbalo SJ pamokslas minint Pašvęstojo gyvenimo dieną

Mielos seserys, mieli broliai, vasario 2-oji Bažnyčios kalendoriuje turi įvairių vardų: Kristaus paaukojimas, Grabnyčios, Pašvęstojo gyvenimo diena, o praeityje vadinta Marijos apsivalymo švente. Galėtume pridėti dar vieną vardą: Šviesos šventė. Ne todėl, kad šią dieną į bažnyčią atsinešame ir užsidegame vieną kitą žvakutę – jos nepajėgs apšviesti net ir didelio pastato, ką kalbėti apie visą pasaulį. Šviesos švente šią dieną galime vadinti todėl, kad minime tą momentą, kai Marija ant savo rankų atnešė pasaulį ir kiekvieną žmogų apšviečiančią Saulę – savo Sūnų Jėzų: „Šviesą pagonims apsivesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 32), – kaip giedojo Simeonas.

Kaip paprasta saulės šviesa leidžia matyti tikrovę, daiktus, pažinti vienas kitą, taip Dievo šviesa – Kristus, visu savo gyvenimu ir prabilimu į mus įgalina pamatyti gilesnę tikrovę: žmogus nėra nei savavalis žemės savininkas, nei atsitiktinis, nebūtinas medžiagos kitimo produktas, o mylimas, norimas ir globojamas Dievo vaikas; žmogaus pastangos ir darbai neapsiriboja siekiu išgyventi ir palikti palikuonius, o turi prasmę, pranokstančią laiką tarp gimimo ir mirties.

Šviesa teikia džiaugsmą, gera, kai šviesu. Dievo šviesa, Kristaus šviesa tuo labiau mus džiugina: „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų“, – taip popiežius Pranciškus pradeda savo apaštališkąjį paraginimą Evangelii gaudium.

Tačiau tikrovę ir tiesą atskleidžianti šviesa yra nepriimama tamsos. Šešėlis išlieka ir tampa tuo aštresnis, kuo šviesa ryškesnė. Todėl senasis Simeonas perspėja, kad šviesos – Kristaus akivaizdoje negalima likti abejingu: „Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). Reikia apsispręsti už Jį, ar prieš Jį, atsigręžti į šviesą ir ją priimti, ar užsimerkti ir pasitraukti.

1997 m. popiežius Jonas Paulius II pakvietė Bažnyčią per Kristaus Paaukojimo šventę minėti „Pasaulinę pašvęstojo gyvenimo dieną“. Gal būt todėl, kad minėdami Kristaus paaukojimą šventykloje ir matydami apsisprendimo už Jį būtinumą, geriau suvoktume, kokią reikšmę pašvęstasis gyvenimas turi visai krikščionių bendruomenei.

Kai kurie krikščionys vyrai ir moterys atsiliepdami į Dievo kvietimą sekti Kristumi, tam įsipareigoja įžadais, skiria savo laiką maldai ir tarnavimui. Katalikų Bažnyčioje pašvęstasis gyvenimas įgavo skirtingas formas: egzistuoja uždari vienuolynai ir veiklios bendruomenės, vienuoliai praktikuoja asmeninę meditaciją ir bendrą maldą. Yra seserys vienuolės, broliai vienuoliai, kunigai vienuoliai. Nevedę pasauliečiai turi galimybę duoti privačius įžadus, kiti įsijungia į pasauliečiu institutus. Tai skirtingi būdai įgyvendinti vieną ir tą patį pašaukimą – sekti Kristumi, būti šviesoje ir skleisti šviesą. Kiekvienas einantis pašvęstojo gyvenimo keliu ir nuoširdžiai sekantis Kristumi yra palaima Bažnyčiai ir visiems žmonėms.

Vienuoliams ir vienuolėms ši diena, be abejo, duoda gerą progą iš naujo pagalvoti apie savo gyvenimą, pašaukimo kelią, jo tikslą ir įgyvendinimą.

Prieš porą mėnesių popiežius Pranciškus susitiko su vyrų vienuolijų vadovais. Tai, kas turėjo būti tik mandagumo vizitu, trumpu susitikimu, virto ilgu pokalbiu be iš anksto paruoštų kalbų.

Labai gražiai Pranciškus priminė Benedikto XVI žodžius, kad Bažnyčia auga liudydama, o ne užsiimdama prozelitizmu, t. y. verbuodama kitus. O patraukia tik toks liudijimas kuris grindžiamas neįprastu elgesiu: didžiadvasiškumu, atsižadėjimu, pasiaukojimu, savęs užmiršimu ir rūpesčiu kitais. Toks yra vienuolinio gyvenimo liudijimas – martyrium (gr. k. reiškia liudijimą, o taip pat kankinystę). Žmonėms toks gyvenimas atrodo, kaip pavojaus signalas. Vienuoliai savo gyvenimu prabyla į kitus ir jie ima klausinėti: „Kas čia vyksta? Šie žmonės man kažką sako. Jie žengia toliau už žemiško akiračio ribos.“ Tokiu būdu vienuolinis gyvenimas patraukdamas kitus padeda augti Bažnyčiai.

Popiežius vienuolius ragino: „Bažnyčia turi būti patraukli. Pažadinkite pasaulį! Būkite liudininkai kitokio veikimo, aktyvumo, gyvenimo būdo! Šiame pasaulyje įmanoma gyventi kitaip. Kalbame apie eschatologišką žvilgsnį, čia, šioje žemėje įkūnytas Karalystės vertybes. Tai reiškia palikti viską ir sekti paskui Viešpatį. (...) Vienuoliai turi būti vyrai ir moterys, kurie pajėgia pažadinti pasaulį.“

Paklaustas, kokie yra pašvęstojo gyvenimo prioritetai, popiežius atsakė, kad svarbiausia yra pranašauti Karalystę, dėl kurios neinama į kompromisus. Ir dar pabrėžė: „Reikia akcentuoti, kad vienuoliai tikrai būtų pranašai, o ne žaistų, apsimestų tokiais. Žinoma, demonas mums pasiūlo savo gundymus, o tarp jų yra šis: vaidinti, kad esame pranašai, kai iš tiesų jais nesame. (...) Tačiau su šiais dalykais negalima žaisti. (...) Ne, vienuoliai ir vienuolės yra vyrai ir moterys, kurie apšviečia ateitį.“

„Vienuoliai pažadina pasaulį, apšviečia ateitį, yra evangelinio, palaiminimų gyvenimo pranašai ir pranašės.“ Tai labai svarūs žodžiai ir kartu didžiulis įvertinimas bei reikšmės pripažinimas. Per vienuolius, dėka jų mūsų dienų žmonės gali įsitikinti, kad Kristus yra gyvas ir artimas; kad Jo artumą žmogus pasirenka siekdamas geriausiai panaudoti savo gyvenimo dienas, trokšdamas širdies pilnatvės; kad Evangelijos kvietimas mylėti, atleisti, atsigręžti į kitą, kiekvieną žmogų laikyti artimu, vadovautis gėrio troškimu yra ne tik patrauklus, bet ir realus, įgyvendinamas, nors niekada visiškai nebūna užbaigtas, o visada lieka augantis ir besiskleidžiantis.

Štai čia gera proga peržvelgi sąžines: kiekvienam atskirai ir bendruomenėms. Ar esu, ar esame tokie pranašai? Ar mano elgesys, siekiai, troškimai, žodžiai, bendravimas liudija Evangeliją, gerai pristato Kristų? Žinau, ką galvojate: „Mums dar toli iki to, bandėme ir nepavyksta, aplinka (ir aplinkiniai) trukdo įvairiausiais būdais.“ Net jei tai tiesa, nėra kito kelio, kaip stipriai, ryžtingai, energingai atsigręžti į Kristų; atsiversti – kaip kvietė Jonas Krikštytojas, ragino pats Jėzus. Ir ne vieną kartą ar vieną dieną, o nuolat.

Minėdami Dievui pašvęstojo gyvenimo dieną tikriausiai pagalvojame: tai aš savo gyvenimą pašvenčiau Dievui. Turiu savo gyvenimą, jis man priklauso ir svarstau, kaip jį geriausiai panaudoti, kur investuoti, lyg savo turtą ar lobį. Kaip tikintis žmogus išgirstu Dievo kvietimą, Kristaus šaukimą ir galiausiai apsisprendžiu: seksiu, paskirsiu savo gyvenimą Dievui, pašvęsiu Jam. Ir tada pasijuntu daug nuveikęs ar nuveikusi: aš jau paskyriau ir pašvenčiau savo gyvenimą Dievui. Ką dar turėčiau daryti? Gal tiesiog gyventi, atlikti tuos darbelius, kuriuos man patikėjo bendruomenė ar kuriuos pats/pati susiradau ir viskas. O jei ateina sunkumai, išbandymai, nesutarimai, nuomonių išsiskyrimai, galvoju: „Kodėl man visa tai? Aš tiek padariau, savo gyvenimą paskyriau Dievui, o štai tenka kentėti?“

Manyti, kad mes esame tie herojai, kurie ką nors pašvenčia Dievui, yra didžiausia klaida, kuri vienuolinį gyvenimą gali paversti karikatūra. Gyvenimas ne mano lobis, o dovana, kurią gavau pirmiau, negu pajėgiau ko nors prašyti. Ne aš šventinu savo gyvenimą, o Dievas, kuris man jį dovanojo. Jis pirmasis mane šaukia: į gyvenimą, į savo Artumą. Jei išgirstu, jei suvokiu ir pasiryžtu, pajėgiu atsiliepti – tai man suteikta privilegija, o tuo pačiu įpareigojimas, atsakomybė. Atsiliepimas tėra tik pirmas žingsnis, pradžia kelionės su Dievu, nuolatinio savo širdies ir savo gyvenimo atvėrimo Dievui. Kasdien turiu prašyti: Viešpatie, Tu šventink mano dienas, Tu pašvęsk mano gyvenimą sau, Tu padėk man taip gyventi, kad išlikčiau su Tavimi. Kai atsiliepiu Dievui, realizuoju, padarau tikrą Dievo meilės kūrinį, kokiu esu nuo pat savo egzistencijos pradžios ir kokiu liksiu Dievo širdyje.

Toks yra vienuolinis, Dievui ir paties Dievo pašvęstas žmogaus gyvenimas – džiaugsmas Viešpaties meile ir nuolatinis troškimas vis labiau ir geriau į ją atsiliepti.