Kristaus paaukojimo šventė ir padėka už Pašvęstąjį gyvenimą Kaune
Kauno arkivyskupijoje tarnaujančių vienuolinių bendruomenių nariai Pašvęstojo gyvenimo
dienos paminėjimą ir padėką Dievui už savo pašaukimą pradėjo Kristaus Paaukojimo šventykloje
iškilmės išvakarėse. Šeštadienį, vasario 1 d., jie susirinko Šv. Mikalojaus (benediktinių)
bažnyčioje į Vigiliją, kuri pradėta Valandų liturgijos iškilminga Vakarine.
Dievui
savo gyvenimą pašventusius seseris ir brolius vienuolius pasveikino, Eucharistijos
liturgijai vadovavo bei homiliją pasakė Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas
Kęstutis Kėvalas. Užbaigus Eucharistiją jungtinis brolių ir seserų choras sugiedojo
gražiausią Rytų Bažnyčios himną Dievo Motinai – Akatistą. Iškilmes iš Benediktinių
bažnyčios transliavo Marijos radijas, pakviesdamas visus savo klausytojus drauge melstis
už pašvęstuosius.
„Prisiminkime juos, padrąsinkime geru žodžiu ir paremkite
malda“, – ragino vysk. K. Kėvalas savo homilijoje, pavadindamas pašvęstąjį gyvenimą
nuoroda į amžinybę, o pašvęstuosius – regimu Dievo artumo ženklu. Visos kitos pašvęstojo
gyvenimo prasmės, kaip sakė ganytojas, nėra pakankamos šiam pašaukimui apibūdinti.
Žmonės,
kurie gyvena Viešpaties artumoje, liudija Jį, yra pasauliui labai svarbūs – kaip oras
ir vanduo. Pavadinęs vienuolius Viešpaties pasiuntiniais (tarsi nuncijais), o vienuolynus
– pasiuntinybėmis (tarsi nunciatūromis), kurios jau šiandien gyvena pagal Dievo karalystės
įstatymus, ganytojas ragino juos nešti Kristaus atvaizdą pasauliui įgyvendinant šį
svarbiausią pašauktųjų pašaukimą.
Sekmadienį, vasario 2 d., įvairių kongregacijų
seserys dalyvavo Viešpaties Paaukojimo šventykloje iškilmėje arkikatedroje bazilikoje.
Iškilmingai Eucharistijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius
SJ. Drauge su arkikatedroje susirinkusia bendruomene seserys ėjo procesiją su žvakėmis,
giedojo per šv. Mišias.
Kristaus Paaukojimas šventykloje, kaip sakė savo homilijoje
arkivyskupas, nevyko taip iškilmingai, kaip minimas šiandien – neskambėjo giesmės,
o du kuklūs žmonės – Juozapas ir Marija atnešė savo vaikelį Jėzų paaukoti Dievui.
„Pasaulio Gelbėtojas ateina tyliai ir beveik nepastebimai“, – sakė ganytojas, primindamas,
jog tai buvo šviesa, išsklaidysianti pagonišką tamsą, o vėliau Jėzus aukosis ant kryžiaus,
kad žmogus gyventų ne nuodėmei, bet Dievui.
„Kiekvieno mūsų aukos kelias skleidžiasi
labai konkrečiomis aplinkybėmis. Ta erdvė – tai mūsų pašaukimas“, – kalbėjo arkivyskupas,
paminėdamas vienuolius, kurių gyvenimo pasirinkimas kitoks nei pasaulio: ne pinigai,
daiktai, malonumai, bet pasiaukojimas, tarnavimas Bažnyčiai. Dievui ir Kristaus Evangelijai
aukojasi pašaukti tarnauti kunigais (čia buvo paminėtas jaunimo globėjas šv. Jonas
Boskas, lageryje miręs jėzuitas t. Benediktas Andruška). Ne mažiau pasišventimo reikia
ir šeimoje – tėvams užauginant ir išleidžiant į gyvenimą savo vaikus.
Arkivyskupas
ragino visus aukoti Viešpačiui savo gyvenimą, darbus, planus, rūpesčius – Viešpats
teikia jėgų, jei tik norima Jam tarnauti iš širdies. Ganytojas padėkojo ypač seserims
vienuolėms už jų tarnavimą Bažnyčioje įvairiais atliekamais darbais, dėkojo taip pat
ir visiems, kurie suvokia, jog gyvendami irgi gali aukotis dėl kito, darydami gera.