Patriarchas Sako apie Chaldėjų Bažnyčios Irake situaciją

Praėjus metams nuo išrinkimo, Irako chaldėjų apeigų katalikų patriarchas Raphael Louis Sako kreipėsi į visus chaldėjų tikinčiuosius laišku, kuriame dar kartą apžvelgia globaliai šios rytų Bažnyčios situaciją. Chaldėjų Bažnyčia, kaip ir kiti Irako krikščionys, per pastaruosius dešimt metų karo ir pilietinių susidūrimų metų daug ištvėrė, deja, juos šiuo metu „nurungia“ krikščionių Sirijoje padėtis.

Daug dėmesio patriarchas Sako skiria tam, kas yra Bažnyčia: chaldėjų apeigų Bažnyčia, o taip pat visuotinė Bažnyčia, kurios dalis chaldėjai yra. Bažnyčia giliausia prasme yra bendrystė su Dievu, bendrystė su Kristumi ir Tėvu Šventojoje Dvasioje. Ši bendrystė taip pat yra vienybė, kuri išlaisvina iš vidinių ir išorinių pasidalijimų, grindžia meilės, gailestingumo, lojalumo, aukojimosi vertybes. Bažnyčia yra tikinčiųjų į Kristų asamblėja, kurioje kiekvienas turi savo misiją. Gyvenimas atitolus nuo Bažnyčios galiausiai nuskurdina tikintįjį. Evangelijos žinia ir jos skleidimas yra dalis Bažnyčios prigimties, gaila, kad daug rytų Bažnyčių užsidarė savyje.

Rašydamas apie chaldėjų Bažnyčią, patriarchas Sako dar kartą konstatavo, kad ji išgyveną sunkų ir kritinį laikotarpį, pirmiausia dėl konfliktų šalies viduje ir emigracijos, bet ne tik: trūksta centralizacijos, pagarbos Bažnyčios įstatymams, liturgijos atnaujinimo, naujų katechetinių metodų. Visa tai lemia fragmentaciją ir izoliaciją, kurie kenkia Bažnyčios vienybei. Chaldėjų Bažnyčia turi ieškoti būdų atgaivinti savo charizmą, turi vaduotis iš uždaro geto mentaliteto. Tai ji turi daryti maldoje ir Evangelijos perspektyvoje, sąžiningai ir pasitikėdama Viešpaties šviesa bei vedimu, realistiškai vertindama kultūrinę, politinę, geografinę aplinką. Reikia, kad sugrįžtų sąmoningumas, jog chaldėjai yra viena Bažnyčia, o ne sauja paskirų parapijų ar vyskupijų.

Šiuo požiūriu reikia pabrėžti patriarcho vaidmenį, kuris yra tėvas savo bendruomenei ir tuo pat metu bendruomenės vienybės principas, panašiai kaip vyskupas vyskupijoje ar popiežius visuotinėje Bažnyčioje. Patriarchas Sako paragino gerbti normas, kurios nustato vaidmenis Bažnyčioje ir jų tarpusavio santykius.

Kalbėdamas apie atsinaujinimą, patriarchas Sako apgailestavo, kad tam yra daug kliūčių: vieni atsisako atnaujinti senus metodus ir pritaikyti juos naujai tikrovei, naujam jautrumui, kiti lieka gentiniuose interesuose, treti domisi tik finansais. Dar kartą: visa tai kenkia Bažnyčios vienybei. Pastaroji, tačiau, nereiškia vienodumo ar nuomonės įvairovės uždraudimo. Priešingai, tai šventa teisė ir turtas Bažnyčiai.

Patriarchas Sako labai iškėlė pasauliečių vaidmenį: jie turi pilnas teises ir tą patį Dievo vaikų orumą, pabrėžė jis. Jie nėra žiūrovai ar skaičiai be tapatybės, tačiau tikri partneriai, su savo talentais ir įgūdžiais, kuriais gali prisidėti prie Bažnyčios atnaujinimo viltyje ir ateityje. Jie turi būti padrąsinti dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir viešajame visuomenės gyvenime.

Emigracija yra didžiausias iššūkis chaldėjų Bažnyčiai: patriarchas jos mąstus prilygino nukraujavimui, kuris grasina visos Bažnyčios istoriniam išlikimui. Bažnyčia užtikrina savo meilę šalyje likusiems krikščionims ir liks su jais iki galo. Bažnyčia drąsina krikščionis pasauliečius tęsti savo karjeras šalyje, kad jų sunkumai ir kančia būtų vilties ženklas kitiems broliams. Vyskupijos tepadeda moraline ir finansine parama žmonėms gerinti savo situaciją, kurti darbo projektus.

Patriarchas Sako taip pat nepamiršo dialogo su kitais, pirmiausia su kitomis Bažnyčiomis: jų bendradarbiavimas yra būtinas, kad Bažnyčių tarnystė visuomenėje būtų svaresnė. Reikia atsisakyti savo egoizmo ir mokytis iš istorijos, kuri padalijo ir nusilpnino visus. Vienybė yra Jėzaus prašymas ir krikščionių išgyvenimo Artimuosiuose Rytuose sąlyga.

Panašiai, būtinas dialogas su broliais musulmonais: pirmiausia, ne politinis ir pragmatinis, tačiau tikėjimo dialogas, nepamirštant abipusės pagarbos. Krikščionys yra Irako, jo kultūros ir istorijos dalis. Iš kitos pusės, jie turi atrasti naują kalbą, kuria paaiškinti musulmonams savo tikėjimą taip, kaip tai darė jų tėvai ir protėviai. (Vatikano radijas)