Vysk. Liongino Virbalo pamokslas Marijampolėje: Palaimintasis, šventasis – tai krikščionis,
kuris gyveno Evangelija. Jurgis Matulaitis – vienas iš jų.
Mielos seserys, mieli broliai. Jau daugiau ketvirčio amžiaus turime Bažnyčios paskelbtą
ir pripažintą palaimintąjį – arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Dar prieš 1987-uosius, jubiliejinius
Lietuvos krikšto metus, kuriais jis buvo beatifikuotas, pogrindžio sąlygomis sklido
atspausdinti lapai, knygelės, padauginti užsienyje parengti leidiniai, pristatantys
palaimintąjį Jurgį, garsėjusį šventumu tarp jį pažinojusių. Kiekvienais metais sausio
pabaigoje ir liepos viduryje ypatingu būdu vėl prisimename savo tautos Palaimintąjį.
Vis dėlto kartais kyla toks jausmas, lyg šauktume minkštais audiniais išmuštame kambaryje
– šaukiame garsiai, o aido nėra, pakankamai neskamba.
Gal kalta ta pati priežastis,
dėl kurios iki šiol nepajėgėme užbaigti nė vienas kitos beatifikacijos bylos, pateikti
popiežiui ir pasauliui: štai mūsų šviesūs katalikai, kankiniai ir liudytojai, Evangelijos
dvasios žmonės. Sunkumuose, lalėjimuose, tarp pažeminimų ir persekiojimų kaip šviesų
žiburį, kaip brangiausią lobį jie saugojo tikėjimą, laikėsi įsikabinę Kristaus kaip
vienintelės atramos audroje. Jų tikrai turime. Žinoma, viešas Bažnyčios pripažinimas
jiems nieko nepridės, bet mums gali būti brangi ir reikalinga paskata.
Palaimintasis,
šventasis – krikščionis, kuris gyveno Evangelija. Apie šv. Pranciškų Asyžietį kažkas
sakė, kad jei neliktų užrašytų Evangelijų, būtų galima atkurti Kristaus Gerąją Naujieną
iš jo elgesio ir gyvenimo; užtektų jį aprašyti. Tą patį galime pritaikyti kiekvienam
šventajam ir drąsiai teigti: jis gyveno Evangelija, jo gyvenimas – įgyvendinta, naujame
amžiuje, kitokiose sąlygose realizuota Evangelija. Kitaip nebūtų sulaukęs šio Bažnyčios
pripažinimo.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis – vienas iš jų. Kokius Evangelijos
puslapius jis mums nušviečia šiandien? Norėčiau priminti, kartu su jumis pasvarstyti
du dalykus, dvi mintis.
Pirmiausia prisiminkime tiek kartų girdėtą, kartotą
Palaimintojo šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“. Taip apaštalas Paulius ragino romiečius
(Rom 12, 21), žinoma, tik atkartodamas, ko mokė pats Jėzus: „Mylėkite savo priešus
ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Štai Evangelijos lapas, kurį pristato
ir primena Palaimintasis. Kiek jis aktualus mums šiandien?
Patyčios mokykloje,
apkalbos gatvėje ir darbe, pyktis prie televizoriaus, nervuotumas prie vairo, kivirčai
šeimoje ir t.t. Esame tokie suirzę, kad nebesugebame ramiai dalintis nuomonėmis. Žinoma,
Evangeliją nėra gero elgesio vadovėlis. Ji – tikėjimo knyga ir tokia išlieka. Tačiau
gyvenimas neturi skirtis nuo tikėjimo. Evangelinį gerumą ir net švelnumą mums nuolat
primena popiežius Pranciškus. Gailestingumas ir švelnumas – vieni dažniausių jo lūpose
skambančių žodžių.
Iš tiesų, Dievas yra gailestingumo Tėvas, kaip nuolat girdime
priimdami sakramentinį atleidimą. Šventasis Raštas primena Dievo jautrumą, švelnų
rūpestį, su kuriuo Jis lydėjo savo išrinktą tautą. „Su didele meile vėl tave pasiimsiu“,
– Viešpats žada per pranašą Izaiją (Iz 54, 7). Dievo gailestingumas liejasi nuo pat
pasaulio sukūrimo iki atverto Kristaus šono ir tęsiasi pasaulio istorijoje. Natūralu,
kad gailestinga Dievo meilė atsispindi tikinčiajame kaip švelnumas. Būtent jis – evangelinis
švelnumas parodo, ar mūsų širdis iš tikrųjų atsivertė, ar pajuto Tėvo gailestingumą;
atskleidžia, kiek esame atsidavę Dievo meilei ir norime atsilyginti meile. Švelnumas
yra meilės įrodymas. Tokios meilės, kuri pakeičia elgesį savęs pačių, kitų ir Dievo
atžvilgiu. Kokia būtų meilė vargšui, kenčiančiam, broliui, tėvams, sutuoktiniui be
švelnumo? Jau savo inauguracijos Mišiose Pranciškus drąsiai kvietė: „Nebijokime gerumo,
taip pat ir švelnumo“.
Tačiau švelnumas nėra minkštakošiškumas, svyravimas,
nepajėgumas pasirinkti gėrį, kai gyvenimas pareikalauja apsispręsti, kartais net labai
skausmingai. Švelnumas nėra elgesys to, kuris leidžiasi nugalimas ir gyvena nugalėtas.
Priešingai, tai krikščionio vertas elgesys, kai žmogaus žino, ką reiškia kovoti su
blogiu savyje ir išorėje, tačiau siekia, kad prieš blogį visada laimėtų Kristus. Krikščionio
švelnumas yra laikysena kovotojo, kuris žino, jog kova labai sunki, bet verta kovoti,
nes Kristus šią kovą jau laimėjo.
Nenoriu išsiplėsti ir plačiai iliustruoti
pal. Jurgio gyvenimo pavyzdžiais, kaip jis išgyveno gerumą, švelnumą net pačiais sunkiausiais
momentais. Norėčiau palikti jums kaip namų darbą: skaitykite jo Prisiminimus, Užrašus,
pasidomėkite jo asmenybe. Vien Bernardinų internetinėje svetainėje – dešimtys straipsnių
apie jį. Jei neatrasite patys, visi pamokymai nuskambės iš vėl užges.
Antrą
dalyką, kurį norėjau paminėti gerai iliustruoja eilutė iš Laiško žydams: „Tikėjimas
laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1).
Žvelgiant
į pal. arkivyskupo Jurgio gyvenimą pasigėrėjimą kelią ir įkvepia jo tikėjimo tikrumas.
Tikėjimas jam nebuvo vienas iš svarbių gyvenimo matmenų, sudedamųjų dalių. Tai buvo
pats gyvenimas, tikrovė, realesnė už žemę ant kurios stovėjo, už orą, kuriuo kvėpavo.
Evangelija – taisyklė, įstatymas, kuriuo vadovavosi tiek priimdamas sunkumus – ligą,
kliūtis pašaukimo kelyje, tiek ir sutikdamas piktavališkumą arba apsileidimą iš pačios
Bažnyčios žmonių. Vienintelis siekis, vienintelis troškimas: gyventi ir pasiaukoti
dėl Dievo, Bažnyčios, dėl sielų.
Manau, kad šiandien mums išlieka vidinio
pasidalinimo, suskilimo pavojus: atskirti tikėjimą nuo kasdienio gyvenimo, paženklinto
rūpesčio pragyventi, įsikurti; palikti tikėjimą paraštėje, kaip gražų, bet nepraktišką
papuošalą.
Pasinaudosiu kitu popiežiaus Pranciškaus išsireiškimu: „dvasinis
pasaulietiškumas“, kurį jis taip pat ne kartą pakartojo paaiškindamas, kad tai pavojinga
pagunda, kuri įteigia krikščionims menkavertiškumą ir skatina prisitaikyti prie pasaulio,
elgtis „kaip visi daro“, pagal patraukliausią madą.
Spalio mėnesį popiežius
lankėsi Asyžiuje, toje vietoje, kur šv. Pranciškus nusivilko savo apsiaustą ir atidavė
jį tėvui, kaip ženklą, kad atsisako jo gyvenimo būdo ir renkasi sekti Jėzų, renkasi
Evangeliją. Palikęs iš anksto paruoštą kalba, popiežius spontaniškai prabilo ragindamas
visą Bažnyčią – ne tik kunigus ir vyskupus, bet visus pakrikštytuosius – „nusivilkti“,
t. y. atsisakyti pasaulietiškumo, pasaulio dvasios, kuri veda į tuštybę, dominavimą,
išdidumą; atsisakyti palaiminimams, Jėzaus dvasiai priešingo pasaulietiškumo ir remtis
tikėjimu, o ne pasauliu.
Žinoma, krikščionis turi būti paprastas ir normalus
žmogus, kaip kiti paprasti pasaulyje gyvenantys žmonės, tačiau yra vertybių, kurių
jis negali atsisakyti, yra Dievo žodis, kuriuo vadovaujasi. Kai nelieka Dievo žodžio,
jo vietą užima kitas žodis: egoizmo, išdidumo, naudos ieškojimo žodis, savo norų ir
įgeidžių žodis.
Palaimintasis arkivyskupas Jurgis šiandien mus kviečia būti
ir darbuotis pasaulyje, įsitikinus, kad Evangelija ne utopija, o pats tvirčiausias
žmonių visuomenės pagrindas. Tai nėra lengva – juk niekada nebuvo lengva būti krikščionimi,
kaip nebuvo paprasta Jėzui gyventi tarp žmonių. Sekimas Juo negali būti vien patogus
pasivaikščiojimas. Manau, kad tai darosi kas kart vis aktualiau: būti už žmogų, branginti
moters ir vyro šeimą, saugoti gyvybę, palaikyti taiką, rodyti jautrumą. Vienu žodžiu
gyventi Evangelija ir tuo pačiu teikti viltį bei skleisti džiaugsmą. Evangelijos džiaugsmą.
Panevėžio
vysk. Lionginas Virbalas SJ Marijampolė, 2014-01-27