Palaimintąja paskelbta Neapolio karalystės karalienė Marija Kristina iš Savojos
Šeštadienį, sausio 25 d., Neapolyje palaimintąja paskelbta Neapolio karalystės karalienė
Marija Kristina iš Savojos (1812-1836). Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto
kardinolo Angelo Amato, jos beatifikacija mums liudija, kad siauras šventumo duris
gali atverti visi, maži ir dideli, turtingi ir vargšai, vyrai ir moterys, nes šventumo
šerdis - tai meilė Dievui ir artimui, atiduodant jai visas jėgas.
Princesė
Marija Kristina gimė Kaljaryje 1812 lapkričio 14, buvo jauniausia Savojos karaliaus
Viktoro Emanuelio I ir Marijos Teresės iš Habsburgų-Este dinastijos duktė. Nuo mažų
dienų diegtas krikščioniškas auklėjimas suformavo jos gerą ir malonų būdą. Grožio,
neeilinio intelekto ir moralinių bei dvasinių savybių dėka ji tapo trokštama nuotaka
tarp laikmečio valdovų.
Būdama dvidešimties ji ištekėjo už Abiejų Sicilijų
karaliaus Ferdinando II Burbono. Savo atvykimą į miestą ji norėjo pažymėti dosnia
labdara: gavusi karaliaus pritarimą, nutarė dalį vestuvių šventėms skirtų lėšų padovanoti
kaip kraitį 240 neturtingų nuotakų bei išpirkti dalį lombarduose užstatytų dalykų,
grąžinant juos teisėtiems savininkams.
Kaip karalienė savo dvarą ji kūrė remdamasi
krikščionišku liudijimu, malda. Garsėjo nuolankumu ir artimo meile. Ji turėjo talentą
investuoti savo žemiškus turtus į Dangaus karalystę. Dėl dosnios labdaros ir rūpesčio
vargšais neapoliečiai pavadino ją šventąja princese. Jos rūpesčiu ir užtarimu daugeliui
nuteistųjų mirties bausme buvo sušvelnintas nuosprendis.
Vienas didžiausių
nuopelnų, siejamų su jos vardu - tai „San Leucio kolonija“ Kasertoje. Karalienė Marija
Kristina pasirūpino atkurti šilko manufaktūras, kad padėtų vietovės ekonominiam vystymuisi.
Ši vietovė turėjo savo įstatymus ir statutą, kur šeimos gavo galimybę pasistatyti
namus, bažnyčią ir privalomą mokyklą.
Tačiau karaliene išbuvo tik tris metus.
Pagimdžius Pranciškų II, paskutinį Neapolio karalių, ją apėmė pogimdyvinė karštinė.
Gulėdama mirties patale, prašė rūpintis vargšais ir po jos mirties. Marija Kristina
užgeso Neapolio karališkuosiuose rūmuose 1836 m., būdama dvidešimt ketverių metų amžiaus.
Ši beatifikacija primena, kad mes visi esame kviečiami į šventumą, kaip Kristus
yra pasakęs: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48).
Meilės tobulumas nėra vienos kastos privilegija, tačiau tai galimybė, suteikta visiems
krikščionims. Pasak kardinolo Amato, šventieji, kaip kad palaimintoji Marija Kristina,
pažadina pasaulį, priverčia jį išeiti iš sąstingio, kad atvertų jį gėrio dinamikai.
(Vatikano radijas)