Brolybė – taikos pamatas ir kelias į taiką. Popiežiaus Pranciškaus žinia Pasaulinės
taikos dienos proga.
1. Šioje mano pirmojoje Žinioje Pasaulinės taikos dienos proga visiems, kiekvienam
asmeniui ir tautoms, norėčiau palinkėti džiaugsmo bei vilties kupino gyvenimo. Juk
kiekvienas žmogus širdyje puoselėja pilnatviško gyvenimo troškimą, nuo kurio neatsiejamas
ir nenumaldomas brolybės poreikis, kreipiantis į bendrystę su kitais, kuriuos laikome
ne priešais ar konkurentais, bet svetingai priimtinais bei apkabintinais broliais
ir seserimis.
Iš tiesų brolybė yra esminis žmogaus, santykiu grįstos būtybės,
matmuo. Gyvas to santykiškumo suvokimas verčia kiekvieną asmenį laikyti tikra seserimi
arba tikru broliu bei traktuoti jį kaip tokį. Be tokio suvokimo neįmanoma statydinti
teisingos visuomenės ir tvirtos, tvarios taikos. Sykiu būtina priminti, kad brolybės
paprastai pradedama mokytis šeimoje, visiems jos nariams, pirmiausia tėvui ir motinai,
atliekant savo atsakingus bei vienas kitą papildančius vaidmenis. Šeima yra bet kokios
brolybės šaltinis ir todėl drauge taikos pamatas bei pirmutinis kelias jos link, nes
ji pašaukta savo meile užkrėsti pasaulį.
Šiandieniame pasaulyje nuolat gausėjantys
tarpusavio ryšiai bei besiplečianti komunikacija padeda geriau suvokti žemės tautų
vienybę bei tai, kad jos dalijasi bendru likimu. Istorijos dinamikoje ir etninių grupių,
visuomenių bei kultūrų įvairovėje regime pasėtą pašaukimą sukurti bendruomenę, sudarytą
iš vienas kitą priimančių ir vienas kitu besirūpinančių brolių. Tačiau šis pašaukimas
iki šiandien dažnai sulaukia prieštarų ir yra neigiamas pasaulyje, paženklintame „abejingumo
globalizacijos“, skatinančios mus pamažu „priprasti“ prie kitų kančios bei užsisklęsti
savyje.
Daugelyje pasaulio kraštų, regis, ir toliau be perstojo grėsmingai
pažeidinėjamos pagrindinės žmogaus teisės, pirmiausia teisė į gyvybę ir religijos
laisvę. Nerimą keliantis to pavyzdys – tragiškas prekybos žmonėmis reiškinys, kai
skrupulų neturintys žmonės sunkia naudą iš kitų gyvenimo ir nevilties. Greta atvirų
ginkluotų konfliktų esama ne tokių regimų, bet ne mažiau žiaurių karų finansų bei
ekonomikos srityse, irgi griaunančių žmonių gyvenimą, šeimas bei verslus.
Pasak
popiežiaus Benedikto XVI, globalizacija padaro mus kaimynais, bet ne broliais (1).
Be to, gausybė nelygybės, skurdo ir neteisingumo situacijų rodo didelį ne tik brolybės,
bet ir solidarumo kultūros stygių. Naujosios ideologijos, išsiskiriančios paplitusiu
individualizmu, egocentrizmu ir materialistiniu vartotojiškumu, silpnina socialinius
saitus, skatindamos „atmetimo“ mąstyseną, kurstančią niekinti ir likimo valiai palikti
silpniausiuosius, tuos, kurie laikomi „beverčiais“. Šitaip žmonių bendras gyvenimas
darosi vis panašesnis į pragmatinį bei savanaudišką do ut des („duodu, kad duotum“).
Sykiu
akivaizdu, jog dabartinės etinės sistemos negeba kurti autentiškų brolybės saitų,
nes brolybė negali egzistuoti kaip tikruoju pagrindu nesiremdama vienu bendru tėvu
(2). Tikroji žmonių brolybė suponuoja transcendentinę tėvystę bei jos reikalauja.
Pripažįstant tokią tėvystę, žmonių brolybė tvirtėja, kiekvienam tampant kitu besirūpinančiu
„artimu“.
„Kurgi tavo brolis?“ (Pr 4, 9)
2. Norint geriau suprasti
žmogaus pašaukimą į brolybę, tinkamiau suvokti kliūtis, trukdančias jį įgyvendinti,
ir surasti jų įveikimo būdų, esmingai svarbu vadovautis Dievo planu, puikiai išdėstytu
Šventajame Rašte.
Pasak pasakojimo apie sukūrimą, visi žmonės kilę iš bendrų
tėvų, iš Adomo ir Evos, iš poros, kurią Dievas sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą
(plg. Pr 1, 26). Iš jų ryšio gimė Kainas ir Abelis. Pasakojimu apie pirmąją šeimą
pavaizduotas visuomenės atsiradimas, santykių tarp žmonių ir tautų raida.
Abelis
yra piemuo, Kainas – žemdirbys. Jų gilioji tapatybė ir, vadinasi, pašaukimas yra,
nepaisant veiklos bei kultūros, santykio su Dievu bei kūrinija skirtingumo, būti broliais.
Tačiau Kainas, nužudydamas Abelį, tragiškai paliudija radikalų nusigręžimą nuo to
pašaukimo. Jų istorija (plg. Pr 4, 1–16) iškelia sunkią užduotį, kuriai pašaukti visi
žmonės, – būtent sutartinai gyventi ir vienam kitu rūpintis. Kainas neįstengia susitaikyti
su tuo, kad Dievas pirmenybę teikia Abeliui, aukojančiam Dievui tai, kas jo kaimenėje
geriausia, – „Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, bet į Kainą ir jo atnašą
nepažvelgė“ (Pr 4, 4–5) – ir iš pavydo Abelį nužudo. Taip jis atsisako laikyti jį
broliu, puoselėti teigiamą santykį su juo ir gyventi Dievo akivaizdoje prisiimdamas
atsakomybę rūpintis kitais bei juos globoti. Į klausimą: „Kurgi tavo brolis?“, kuriuo
Dievas reikalauja Kaino atsiskaityti už tai, ką padarė, pastarasis atsako: „Nežinau!
Argi aš esu savo brolio sargas!?“ (Pr 4, 9). Toliau Pradžios knygoje sakoma: „Tada
Kainas paliko Viešpaties artumą“ (Pr 4, 16).
Derėtų paklausti, kokie gilieji
motyvai paskatino Kainą nuvertinti brolybės ir per tai abipusiškumo bei bendrystės
saitą, jungusį jį su jo broliu Abeliu. Pats Dievas įspėja Kainą ir prikiša jam polinkį
į blogį: „prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė“ (Pr 4, 7). Vis dėlto Kainas atsisako
priešintis blogiui ir nusprendžia pakilti „prieš savo brolį“ (Pr 4, 8), paniekindamas
Dievo planą. Taip jis sutrypia savo pirminį pašaukimą būti Dievo vaiku ir gyventi
kaip brolis.
Pasakojimu apie Kainą ir Abelį mokoma, kad žmonijai įdiegtas pašaukimas
broliautis, tačiau jai būdinga ir dramatiška galimybė tą pašaukimą išduoti. Šitai
liudija kasdienis egoizmas, gausybės karų bei neteisybių pagrindas: daugybė žmonių
miršta nuo rankos brolių ar seserų, negebančių laikyti save tokiais, t. y. abipusiškumui,
bendrystei ir dovanojimuisi sukurtomis būtybėmis.
„O jūs visi esate broliai“
(Mt 23, 8)
3. Savaime kyla klausimas: ar šio pasaulio vyrai ir moterys
kada nors visiškai atitiks šį Dievo jiems įdiegtą brolybės lūkestį? Ar jiems kada
nors savo išgalėmis pavyks įveikti abejingumą, egoizmą bei neapykantą ir priimti teisėtus
skirtumus, būdingus broliams ir seserims?
Viešpaties Jėzaus atsakymą, parafrazuodami
jo žodžius, galėtume apibendrinti taip: kadangi yra vienas vienintelis Tėvas – Dievas,
jūs visi esate broliai (plg. Mt 23, 8–9). Brolybės šaknys glūdi Dievo tėvystėje. Tai
ne kokia nors bendra, miglota ir istoriškai neveiksminga tėvystė, bet asmeninė, kryptinga
ir nepaprastai konkreti Dievo meilė kiekvienam žmogui (plg. Mt 6, 25–30). Taigi, tėvystė,
veiksmingai gimdanti brolybę, nes Dievo meilė, jei yra priimama, tampa galingiausia
gyvenimą ir santykius su kitu keičianti jėga ir žmones atveria veikliam solidarumui
bei dalijimuisi.
Brolybė pirmiausia atkuriama Jėzuje Kristuje ir per jo mirtį
bei prisikėlimą naujam gyvenimui. Kryžius yra galutinė brolybės, kurios žmonės vieni
neįstengia sukurti, įsteigimo „vieta“. Jėzus Kristus, prisiėmęs žmogaus prigimtį,
kad ją atpirktų, per savo meilę Tėvui iki mirties, iki kryžiaus mirtis (plg. Fil 2,
8) bei prisikėlimą padarė mus naująja žmonija, visiškai vieninga su Dievo valia ir
jo planu, apimančiu ir tobulą pašaukimo į brolybę įgyvendinimą.
Pirmenybę visų
kitų dalykų atžvilgiu teikdamas Tėvui, Jėzus tęsia Tėvo pirmapradį planą. Tačiau savo
atsidavimu iki mirties iš meilės Tėvui Kristus tampa nauju ir galutiniu pradu mūsų
visų, pašauktų atpažinti Jame vienas kitą kaip brolius, nes visi esame to paties Tėvo
vaikai. Jis yra pati Sandora, asmeninė žmogaus sutaikinimo su Dievu ir brolių vieno
su kitu erdve. Jėzaus mirtimi ant kryžiaus taip pat įveikiama atskirtis tarp tautų,
tarp Sandoros tautos ir pagonių tautos, gyvenusios be vilties, nes iki to meto ji
nebuvo įtraukta į su pažadu susijusias sutartis. Laiške efeziečiams sakoma, kad Jėzus
Kristus yra tas, kuriame vieni su kitais sutaikinami visi žmonės. Jis yra taika, nes
abi tautas suvienijo į vieną vienintelę, sugriaudamas jas skyrusią sieną, būtent priešiškumą.
Jis savyje sukūrė vieną tautą, vieną naują žmogų, vieną naują žmoniją (plg. 2, 14–16).
Kas
priima Kristaus gyvenimą ir Kristuje gyvena, tas pripažįsta Dievą Tėvu ir dovanoja
jam save visą, nes jį myli labiau už viską. Sutaikintasis žmogus Dievą laiko visų
Tėvu ir todėl jaučia paskatą gyventi visiems atvira brolybe. Kristuje jis gali kitą
priimti, mylėti kaip Dievo sūnų ar dukterį, kaip brolį ar seserį ir nelaikyti jo prašalaičiu,
varžovu ar net priešu. Dievo šeimoje, kurioje visi yra vieno Tėvo vaikai ir, būdami
įskiepyti į Kristų, sūnūs Sūnuje, nėra „išmestinų gyvybių“. Visi mėgaujasi lygiu ir
neliečiamu kilnumu. Visi yra mylimi Dievo, visi yra atpirkti Kristaus, už kiekvieną
mirusio ant kryžiaus ir prisikėlusio, krauju. Štai kodėl nevalia likti abejingam brolių
ir seserų likimui.
Brolybė – taikos pamatas ir kelias į taiką
4.
Turint tai prieš akis, nesunku suvokti, kad brolybė yra taikos pamatas ir kelias į
taiką. Šiuo atžvilgiu labai naudingos mano pirmtakų socialinės enciklikos. Pakanka
atkreipti dėmesį į taikos apibrėžimus popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Populorum
progressio ar popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje Sollicitudo rei socialis. Iš
pirmosios sužinome, kad naujasis taikos vardas yra vientisas tautų vystymasis (3),
iš antrosios – kad taika yra opus solidaritatis (4).
Paulius VI tvirtina, kad
brolybės dvasia susitikti turi ne tik individai, bet ir tautos. Jis teigia: „Statydindami
bendrą žmonijos ateitį, turime bendradarbiauti kupini šio tarpusavio supratimo, šios
draugystės, šios šventosios bendrystės“ (5). Ši užduotis pirmiausia tenka labiausiai
privilegijuotiesiems. Jų pareiga šaknijasi žmogiškojoje bei antgamtinėje brolybėje
ir reiškiasi trejopai: kaip solidarumo pareiga, reikalaujanti, kad turtingosios tautos
padėtų mažiau pažengusioms į priekį; kaip socialinio teisingumo pareiga, reikalaujanti
pertvarkyti netikusius santykius tarp stiprių ir silpnų tautų, kad jie būtų teisingesni;
kaip visuotinės artimo meilės pareiga, apimanti žmoniškesnio pasaulio visiems skatinimą
– pasaulio, kuriame visi turėtų ką nors duoti ir gauti, kai vienų pažanga nekliudo
kitų plėtrai (6).
Laikant taiką opus solidaritatis, sykiu neįmanoma neigti,
kad brolybė yra jos pagrindinis pamatas. Taika, pasak Jono Pauliaus II, yra nedalomas
gėris. Arba visų, arba niekieno. Jį kaip geresnę gyvenimo kokybę ir kaip žmoniškesnį
vystymąsi galima tikrai pasiekti bei juo mėgautis tik tada, kai pažadinamas „visų
tvirtas ir atkaklus nusistatymas įsipareigoti bendrajam gėriui“ (7). Tai taip pat
reiškia nesivadovauti „pelno troškimu“ ir „valdžios alkiu“, bet būti pasirengusiam,
užuot kitą išnaudojus, „netekti savęs kito labui“, užuot jį „engus trokštant naudos
sau“, jam „tarnauti“, laikyti „kitą“ – asmenį, tautą ar naciją – ne priemone, kurios
gebėjimu dirbti bei fizine jėga galima pigiai pasinaudoti, o paskui ją palikti likimo
valiai, bet „panašiu“ į mus, „pagalbininku“ (8).
Krikščioniškasis solidarumas
suponuoja, kad artimas mylimas ne vien kaip „žmogus su savo teisėmis ir visuotine
lygybe visų atžvilgiu“, bet ir kaip „gyvas Dievo Tėvo paveikslas, atpirktas Kristaus
krauju ir nuolat veikiamas Šventosios Dvasios“ (9), kaip kitas brolis. Popiežius Jonas
Paulius II tęsia: „Tada visuotinės Dievo tėvystės, visų žmonių brolybės Kristuje,
kaip sūnų Sūnuje, Šventosios Dvasios buvimo ir gaivinančio jos veikimo supratimas
bus naujas kriterijus pasauliui aiškinti“ (10), kad jį pakeistume.
Brolybė
– prielaida skurdui nugalėti
5. Enciklikoje Caritas in veritate mano pirmtakas
pasauliui priminė, kad broliškos dvasios tarp tautų ir tarp žmonių stygius yra svarbi
skurdo priežastis (11). Daugelyje visuomenių išgyvename didelį santykių skurdą, kylantį
iš tvirtų šeimos ir bendruomenės saitų stygiaus. Rūpestį kelia visokiausio pobūdžio
nepritekliaus, nušalinimo, vienatvės ir įvairių patologinės priklausomybės formų gausėjimas.
Įveikti tokį skurdą galima tik šeimoje bei bendruomenėje iš naujo atradus ir vėl ėmus
branginti broliškus santykius, kai dalijamasi žmonių gyvenimą lydinčiais džiaugsmais
ir kančiomis, sunkumais ir sėkmėmis.
Negana to, regėdami absoliutaus skurdo
mažėjimą, negalime nepripažinti, kad labai gausėja santykinio skurdo, t. y. nelygybės
tarp žmonių ir grupių, gyvenančių tam tikroje srityje ar tam tikroje istorinėje kultūrinėje
aplinkoje. Šiuo atžvilgiu brolybės principui skatinti būtina imtis veiksmingų politinių
priemonių, galinčių laiduoti žmonėms, kurie yra lygūs savo kilnumu bei pagrindinėmis
teisėmis, kapitalo, paslaugų, išsilavinimo, sveikatos apsaugos ir technologijų prieinamumą,
kad kiekvienas turėtų galimybę išreikšti bei įgyvendinti savo gyvenimo projektą ir
visapusiškai vystytis kaip asmuo.
Taip pat būtinos ir politinės priemonės,
leidžiančios sumažinti pernelyg didelę pajamų nelygybę. Mums nevalia užmiršti Bažnyčios
mokymo apie vadinamąją socialinę hipoteką. Juo remiantis, pasak šventojo Tomo Akviniečio,
leidžiama ir net būtina, kad „žmogus disponuotų gėrybėmis kaip savo nuosavybe“ (12),
tačiau traktuotų jas „ne tik kaip asmenines, bet ir kaip bendrąsias ta prasme, kad
jos būtų naudingos ne jam vienam, bet ir kitiems“ (13).
Galiausiai yra dar
vienas būdas skatinti broliškumą ir per tai nugalėti skurdą. Tas būdas turėtų būti
visų kitų pagrindas. Tai neprisirišimas prie gėrybių, būdingas tiems, kurie renkasi
santūrią ir paprastą gyvenseną, dalijasi savo turtu ir dėl to gali patirti brolišką
bendrystę su kitais. Esmingai svarbu sekti Jėzumi Kristumi ir tikrai būti krikščioniu.
Tai galioja ne tik pašvęstiesiems asmenims, duodantiems neturto įžadą, bet ir gausybei
šeimų bei atsakingų piliečių, tvirtai tikinčių, kad broliškas santykis su artimu yra
vertingiausia gėrybė.
Iš naujo atrasti brolybę ekonomikoje
6.
Rimtos šiuolaikinės finansinės ir ekonominės krizės – kylančios dėl žmogaus didėjančio
atotrūkio nuo Dievo bei artimo, dėl godaus materialinių gėrybių gviešimosi ir tarpasmeninių
bei bendruomeninių santykių nuskurdimo – daugelį paskatino pasitenkinimo, laimės ir
saugumo ieškoti vartojime bei vaikantis pelno, pranokstančio bet kurią sveikos ekonomikos
logiką. Jau 1979 m. popiežius Jonas Paulius II atkreipė dėmesį, jog iškilęs „realus
ir apčiuopiamas pavojus, kad kartu su milžiniška pažanga žmogui apvaldant daiktų pasaulį
jis praranda esmines to valdymo gijas, įvairiais būdais palenkia tam pasauliui savo
žmogiškumą, per visą bendruomeninio gyvenimo organizaciją, per gamybos sistemą, per
visuomenės komunikavimo priemonių spaudimą pats tampa daugiariopos – dažnai tiesiogiai
nejuntamos – manipuliacijos objektu“ (14).
Pasikartojančios ekonominės krizės
turėtų priversti atitinkamai permąstyti ekonominės plėtros modelius ir pakeisti gyvenimo
būdus. Nepaisant sunkių padarinių žmonių gyvenimui, šiandienė krizė irgi gali būti
palanki proga susigrąžinti protingumo, saikingumo, teisingumo ir tvirtumo dorybes.
Jos gali mums padėti įveikti nelengvas akimirkas ir iš naujo atrasti mus siejančius
broliškus saitus tvirtai tikint, kad žmogui reikia daugiau nei asmeninių interesų
maksimizacijos ir kad jis geba daugiau nei tai. Šios dorybės pirmiausia būtinos žmogaus
kilnumą atitinkančiai visuomenei statydinti bei išlaikyti.
Brolybė slopina
karą
7. Praėjusiais metais daugeliui mūsų brolių ir seserų ir toliau teko
kęsti skausmingą karo patirtį, kuri yra sunki ir gili žaizda brolybei.
Daugybės
konfliktų atžvilgiu tvyro visuotinis abejingumas. Visus žmones, gyvenančius šalyse,
kuriose ginklai skleidžia siaubą ir pražūtį, patikinu, jog aš ir visa Bažnyčia esame
jiems artimi. Bažnyčiai tenka užduotis Kristaus meilę nešti ir beginklėms užmirštų
karų aukoms meldžiant taikos bei tarnaujant sužeistiesiems, alkstantiesiems, pabėgėliams,
evakuotiesiems ir visiems, kurie gyvena baimėje. Be to, Bažnyčia kelia balsą, kad
šių kenčiančių žmonių skausmo šauksmas pasiektų atsakinguosius ir kartu su priešiškais
veiksmais būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui pagrindinėmis žmogaus teisėmis bei
jų pažeidinėjimui (15).
Todėl visus, kurie ginklais sėja mirtį ir smurtą, primygtinai
raginu: tą, kurį šiandien laikote nugalėtinu priešu, vėl atraskite kaip savo brolį
ir nuleiskite pakeltą ranką! Atsisakykite ginklų kelio ir eikite kito pasitikti dialogo,
atleidimo ir susitaikymo keliu, savo aplinkoje vėl statydindami teisingumą, pasitikėjimą
ir viltį. „Taip žvelgiant, akivaizdu, kad ginkluoti konfliktai pasaulio tautoms visada
yra sąmoningas tarptautinės santarvės neigimas, suskaldo ir padaro sunkių žaizdų,
kurioms užgyti prireikia daugybės metų. Karai yra konkretus atsisakymas siekti didžiųjų
ekonominių ir socialinių tikslų, kuriuos pati sau yra išsikėlusi tarptautinė bendrija“
(16).
Tačiau kol apyvartoje yra toks kiekis ginklų kaip šiandien, visada galima
surasti naujų dingsčių sukurstyti priešiškus veiksmus. Todėl, kaip ir mano pirmtakai,
raginu neplatinti ginklų ir visiems nusiginkluoti, pradedant branduoliniais ir cheminiais
ginklais.
Bet nevalia išleisti iš akių, jog vien tarptautinių sutarčių ir nacionalinių
įstatymų, nors būtinų ir labai pageidaujamų, neužtenka žmonijai nuo ginkluotų konfliktų
apsaugoti. Reikia dar ir širdies atsivertimo, įgalinančio kiekvieną atpažinti kitą
esant brolį bei suvokti, jog, norint kurti pilnatvišką gyvenimą visiems, būtina juo
rūpintis bei su juo bendradarbiauti. Būtent tokia dvasia įkvepia daugelį pilietinės
visuomenės iniciatyvų, įskaitant religines organizacijas, darbuotis taikos labui.
Linkiu, kad kasdienės visų pastangos toliau duotų vaisių ir kad tarptautinės teisės
plotmėje teisė į taiką būtų veiksmingiau taikoma kaip pagrindinė žmogaus teisė ir
būtina išankstinė visų kitų teisių įgyvendinimo sąlyga.
Korupcija ir organizuotas
nusikalstamumas kelia brolybei grėsmę
8. Brolybės horizontas kreipia į
kiekvieno vyro ir kiekvienos moters pilnatvės poreikį. Žmogaus, pirmiausia jauno,
teisėtų troškimų nevalia nuvilti ar pažeisti, iš jo nevalia atimti vilties, kad jis
juos galės įgyvendinti. Vis dėlto ambicija nepainiotina su piktnaudžiavimu valdžia.
Priešingai, būtina lenktyniauti abipuse pagarba (plg. Rom 12, 10). Net ir ginčuose,
kurie yra neišvengiamas gyvenimo aspektas, privalu prisiminti, kad esame broliai,
ir todėl vienas kitą bei save mokyti artimą laikyti ne pašalintinu priešu ar priešininku.
Brolybė
gimdo socialinę taiką, nes kuria pusiausvyrą tarp laisvės ir teisingumo, tarp asmeninės
atsakomybės ir bendrojo gėrio. Tad politinė bendruomenė, kad visa tai skatintų, privalo
elgtis skaidriai ir atsakingai. Piliečiai turi jausti, kad viešoji valdžia jiems atstovauja
gerbdama jų laisvę. Tačiau dažnai tarp piliečių ir institucijų įsispraudžia šališki
interesai, kurie tą santykį iškreipia ir dėl to skatina nuolatinę konfliktinę aplinką.
Autentiška
brolybės dvasia nugali individualų savanaudiškumą, neleidžiantį žmonėms laisvai ir
darniai vieniems su kitais gyventi. Toks savanaudiškumas plėtojasi socialiai – tiek
gausybe šiandien taip paplitusios korupcijos formų, tiek nusikalstamų organizacijų,
pradedant mažomis grupėmis ir baigiant globalinėmis, pavidalu. Tokios organizacijos,
iš pagrindų griaunančios teisėtumą ir teisę, smogia į pačią žmogaus kilnumo šerdį.
Jos labai įžeidžia Dievą, kenkia žmonėms ir žaloja kūriniją, juolab tada, kai suteikia
sau religinį atspalvį.
Turiu prieš akis sukrečiančią narkomanijos dramą, kai
pelno siekiama trypiant moralinius ir pilietinius įstatymus; gamtos išteklių naikinimą
ir dabartinį aplinkos teršimą, darbo jėgos išnaudojimo tragediją. Turiu prieš akis
nelegalius pinigų srautus bei finansines spekuliacijas, kurios dažnai virsta grobuoniškomis
ir kenkia ūkio bei visuomenės sistemoms, nes milijonus žmonių išstato skurdui. Turiu
prieš akis prostituciją, kasdien pareikalaujančią nekaltų aukų, pirmiausia tarp jauniausiųjų,
ir atimančią iš jų ateitį. Turiu prieš akis pasibjaurėtiną prekybą žmonėmis, nusikaltimus
nepilnamečių atžvilgiu bei piktnaudžiavimą jais, vergovę, tebeskleidžiančią siaubą
daugelyje pasaulio kraštų, dažnai nebylias migrantų, kuriais neteisėtai ir gėdingai
manipuliuojama, tragedijas. Kaip antai popiežius Jonas XXIII rašė: „Jei žmonių bendruomenė
statydinama remiantis smurtu, tai ji nėra žmoniška; individai tada nebeturi laisvės,
o juk jie, priešingai, skatintini patys save skleisti bei tobulinti“ (17). Tačiau
žmogus visada gali atsiversti ir niekada neturi atsisakyti vilties pakeisti gyvenimą.
Norėčiau šia Žinia įkvėpti vilties ir pasitikėjimo visiems, taip pat ir padariusiems
sunkių nusikaltimų, nes Dievas trokšta ne nusidėjėlio mirties, bet kad jis atsiverstų
ir gyventų (plg. Ez 18, 23).
Plačiame žmonių socialinių santykių kontekste,
žvelgiant į nusikaltimą ir bausmę, mintys taip pat krypsta į nežmoniškas sąlygas daugelyje
kalėjimų, kur kaliniai dažnai nužeminami iki gyvuliško būvio, trypiamas jų žmogiškasis
kilnumas, slopinamas bet koks troškimas pasitaisyti ir bet kurios taisymosi apraiškos.
Bažnyčia visose šiose srityse daug daro, dažniausiai tylomis. Raginu ir akinu daryti
dar daugiau ir puoselėju viltį, kad šias daugybės vyrų bei moterų pastangas sąžiningai
ir nuoširdžiai vis labiau rems ir civilinė valdžia.
Brolybė padeda saugoti
ir puoselėti gamtą
9. Žmonių šeima iš Kūrėjo gavo bendrą dovaną – gamtą.
Krikščioniškasis požiūris į kūriniją apima ir teigiamą nusistatymą dėl leistinumo
kištis į gamtą siekiant gauti iš jos naudos, jei tai daroma atsakingai, t. y. pripažįstant
joje įrašytą „gramatiką“, protingai naudojantis ištekliais visų labui ir atsižvelgiant
į kiekvienos būtybės grožį, tikslingumą, naudingumą bei funkciją ekologinėje sistemoje.
Vienu žodžiu, gamta galime disponuoti, bet esame pašaukti naudotis ja atsakingai.
Užuot taip elgęsi, dažnai vadovaujamės godumu, didžiavimusi valdžia bei turtais, arogantišku
manipuliavimu bei išnaudojimu, nesaugojame, negerbiame gamtos, nelaikome jos neužtarnauta
dovana, kuria privalu rūpintis ir palenkti tarnavimui žmonėms, įskaitant būsimąsias
kartas.
Iš gamybos sričių pirmiausia žemės ūkiui tenka gyvybiškai svarbus pašaukimas
puoselėti ir saugoti gamtinius išteklius siekiant išmaitinti žmoniją. Šiuo atžvilgiu
nesibaigianti bado pasaulyje gėda verčia mane kartu su jumis kelti klausimą: kaip
naudoti žemės išteklius? Šiandienės visuomenės turi pagalvoti apie gamybos prioritetų
hierarchiją. Iš tiesų primygtinai spaudžia pareiga žemės ištekliais naudotis taip,
kad nė vieno nekamuotų badas. Iniciatyvų ir galimų sprendimų daug ir jie neapsiriboja
vien gamybos didinimu. Žinia, dabartinių produktų pakanka, tačiau badauja ir iš bado
miršta milijonai žmonių, ir tai yra tikras skandalas. Taip pat būtina surasti būdų,
kurie leistų visiems mėgautis žemės vaisiais, ne tik tam, kad atotrūkis tarp turinčiųjų
daugiau ir besitenkinančiųjų likučiais nedidėtų, bet ir pirmiausia dėl to, kad to
reikalauja teisingumas, lygybė ir pagarba kiekvienam žmogui. Šiuo atžvilgiu norėčiau
priminti, jog gėrybės skirtos visiems – tai yra vienas iš Bažnyčios socialinio mokymo
pagrindinių principų. Šio principo paisymas yra esminė sąlyga siekiant laiduoti veiksmingą
ir teisingą prieigą prie esminių bei pirmutinių gėrybių, kurių reikia žmogui ir į
kurias jis turi teisę.
Pabaiga
10. Brolybę būtina atrasti, mylėti,
patirti, skelbti ir liudyti. Tačiau vien Dievo dovanota meilė įgalina mus brolybę
pilnutinai priimti ir ja gyventi.
Neišvengiamo politikos ir ekonomikos realizmo
nevalia susiaurinti iki idealų stokojančio technicizmo, iš akių išleidžiančio transcendentinį
žmogaus matmenį. Stingant atvirumo Dievui, nuskursta visa žmogaus veikla, o asmenys
nužeminami iki objektų, kuriuos galima išnaudoti. Tiktai leidžiantis į plačią erdvę,
laiduojamą atvirumo Tam, kuris myli kiekvieną žmogų, politikai ir ekonomikai pavyks
plėtotis remiantis autentiška broliškos meilės dvasia ir būti veiksmingais visapusiško
žmogaus vystymosi ir taikos įrankiais.
Mes, krikščionys, tikime, kad Bažnyčioje
esame vieni su kitais susiję kaip vieno kūno nariai ir visi reikalingi vieni kitų,
nes kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą, kad ji būtų naudinga
visiems (plg. Ef 4, 7. 25; 1 Kor 12, 7). Kristus atėjo į pasaulį atnešti mums dieviškosios
malonės, tai yra galimybės dalyvauti jo gyvenime. Tam reikia megzti broliškų ryšių
tinklą, išsiskiriantį abipusiškumu, atleidimu ir visišku savęs atidavimu pagal plotį
ir gylį Dievo meilės, pasiūlytos žmonijai per Tą, kuris, nukryžiuotas ir prisikėlęs,
traukia visus prie savęs: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte:
kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34–35). Tai
Geroji Naujiena, iš kiekvieno reikalaujanti žingsnio pirmyn, empatijos, įsiklausymo
į kito – taip pat ir labiausiai nuo manęs nutolusiojo – kančias ir viltis, nuolatinio
ugdymosi, leidžiantis reikliu keliu meilės, kuri moka dosniai save dovanoti ir atiduoti
visų brolių ir seserų gerovės labui.
Kristus apglėbia visą žmoniją ir trokšta,
kad nė vienas nepražūtų. „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį
pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Jis tai daro nespausdamas
ir neversdamas atverti jam širdies ir dvasios durų. „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie
tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas, – sako Jėzus Kristus. – O aš tarp
jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 26–27). Tad kiekvieną veiklą turi ženklinti
tarnavimo žmogui, ypač tolimiausiems ir mažiausiai pažįstamiems, nuostata. Tarnavimas
yra kiekvienos taiką statydinančios brolybės siela.
Marija, Jėzaus Motina,
tepadeda mums suvokti ir kasdien įgyvendinti iš jos Sūnaus širdies trykštančią brolybę,
kad kiekvienam šios mūsų mylimos Žemės žmogui neštume taiką.
Vatikanas, 2013
m. gruodžio 8 d.
PRANCIŠKUS
(1) Plg. Enciklika Caritas
in veritate (2009 06 29), 19: AAS 101 (2009), 654–655. (2) Plg. Pranciškus. Enciklika
Lumen fidei (2013 06 29), 54: AAS 105 (2013), 591–592. (3) Plg. Paulius VI. Enciklika
Populorum progressio (1967 03 26), 87: AAS 59 (1967), 299. (4) Plg. Jonas Paulius
II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12 30), 39: AAS 80 (1988), 566–568. (5)
Enciklika Populorum progressio (1967 03 26), 43: AAS 59 (1967), 278–279. (6) Plg.
ten pat, 44: AAS 59 (1967), 279. (7) Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12
30), 38: AAS 80 (1988), 566. (8) Ten pat, 38–39: AAS 80 (1988), 566–567. (9)
Ten pat, 40: AAS 80 (1988), 569. (10) Ten pat. (11) Plg. 19: AAS 101 (2009),
654–655. (12) Summa theologiae, II–II, q. 66, a. 2. (13) Vatikano II Susirinkimas.
Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 69.
Plg. Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum (1891 05 15), 19: AAS 23 (1890–1891), 651;
Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12 30), 42: AAS 80 (1988),
573–574; Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka,
178. (14) Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 16: AAS 61 (1979), 290. (15)
Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka,
159. (16) Pranciškus. Laiškas prezidentui Putinui (2013 09 04): L‘Osservatore Romano
(2013 09 06), p. 1. (17) Enciklika Pacem in terris (1963 04 11), 17: AAS 55 (1963),
265.
Vertimas į lietuvių kalbą: „Bažnyčios žinios“
(katalikai.lt)