T. Federico Lombardi. Reformos yra Bažnyčios misijos įrankis

2013 metais Bažnyčios gyvenime įvyko daug reikšmingų dalykų, tarp kurių Benedikto XVI atsistatydinimas ir Pranciškaus išrinkimas. Šiuos įvykius komentuoja t. Federico Lombardi SJ, kuris, eidamas dvigubas Vatikano Radijo ir Šventojo Sosto spaudos salės direktoriaus pareigas, galėjo juos stebėti iš labai arti.

Benedikto XVI atsistatydinimas, pasak jo, yra pasirinkimas, kuris žymėjo praėjusius metus ir kuris žymės būsimas Bažnyčios epochas, būsimus pontifikatus. Benediktas XVI, su dideliu aiškumu ir nuolankumu, savo atsistatydinimą suvokė kaip galimybę kitam vadovui, kuris su atnaujintu veržlumu vestų Bažnyčią, spręstų greitai besikaupiančias problemas.

Su popiežiaus Pranciškaus išrinkimu taip iš tiesų įvyko ir toliau vyksta. Sprendžiant iš to, kaip pasaulis reaguoja į Pranciškaus žodžius ir gestus, jis atsiliepė į visos žmonijos gilų ir nuolatinį lūkestį, į poreikį ir troškimą meilės, atleidimo, nuoširdaus ir artimo santykio, kuris teiktų paguodą ir padrąsinimą. Tai palietė gilias žmogiško jautrumo stygas visuose kontinentuose, visose šalyse, skirtingose mūsų laikų vyrų ir moterų gyvenimo situacijose. Paprasčiausias Pranciškaus pontifikato interpretavimas, ko gero, yra teisingausias: popiežius skelbia Dievo meilę, jo gailestingumą ir artumą visiems, jo troškimą, kad išsigelbėtų visi kūriniai. Žmonės tai suprato, dėka veiksmingų popiežiaus žodžių ir gestų, taip pat barjerų tarp popiežiaus ir žmonių, kuriuos jis sutinka, panaikinimo.

Komentuodamas popiežiaus Pranciškaus pradėtas reformas, t. Lombardi vylėsi, kad visoje Bažnyčioje sklis popiežiaus atnaujinta ir esminė krikščioniška žinia. Romoje daug kas vyksta aplink popiežių, tačiau žinome, kad įvairiose pasaulio šalyse žmonės labiau pradėjo dalyvauti pamaldose, eiti išpažinties. Reikia tai toliau plėtoti, reikia, kad ši artumo banga ristųsi toliau Bažnyčioje. To turėtume norėti ir viltis. Tai turi tapti Bažnyčios skelbimo stiliumi. Popiežius Pranciškus pats teikia sielovadinio santykio pavyzdį, kuris turėtų būti perimtas visur Bažnyčioje. Struktūrinės reformos, apie kurias tiek kalbama, taip pat tarnauja Bažnyčios skelbimo misijai. Jos yra instrumentai. Popiežius Pranciškus taip suvokia reformą: geriau pritaikyti struktūras Bažnyčios misijai, kuri yra Evangelijos skelbimas iki pasaulio pakraščių, iki periferijų, kur labai reikia Viešpaties meilės liudijimo. Toks yra ir aštuonių kardinolų patarėjų tarybos, patariančios reformos klausimais, darbas. Svarbiausia yra misija, reformos, taip pat ir Vatikane, yra vykdomos jos atžvilgiu. Tikroji problema yra ši: dvasia ir jos išraiškos instrumentai.

Kalbėdamas apie popiežiaus Pranciškaus priklausymą, kaip ir jis pats, jėzuitams, t. Lombardi sakė, kad yra gilus ryšys tarp jėzuitiškojo dvasingumo ir popiežiaus būdo vesti Bažnyčią, ypač buvimo kelyje savivokos. Jėzuitai ieško Dievo valios kasdieniame gyvenime ir siekia giliau pažinti Dievo meilę, kad ją galėtų perduoti. Pranciškus savo pavyzdžiu, žodžiais ir iniciatyvomis ragina visą Bažnyčią leistis į tokį kelią, kita vertus, nesiekia pateikti užbaigtų sprendimų. Bažnyčia yra kelyje, ji turi atsiversti ir suvokti Dievo siurprizus savo gyvenime, situacijose ir tikrovėje, kurią patiria. Kelio ir piligrimystės suvokimas yra vienas iš būdingiausių jėzuitiško dvasingumo ir dabartinio pontifikato bruožų. (Vatikano radijas)