Popiežius Romos Kurijai: Profesionalumas, tarnavimas, šventumas (+video)

Šeštadienio rytą Vatikano apaštališkuosiuose rūmuose įvyko tradicinis prieškalėdinis popiežiaus susitikimas su Romos Kurijos vadovais: kardinolais ir vyskupais, vadovaujančiais Šventojo Sosto kongregacijoms, popiežiškosioms taryboms, komisijos ir tribunolams, o taip pat su šių institucijų darbuotojais. Popiežiui Pranciškui, tik šių metų kovą pradėjusiam savo tarnystę, tai buvo pirmas toks susitikimas.

Savo širdyse būdami dėkingi Dievui, kuris taip mus pamilo, kad dovanojo mums savo Viengimį Sūnų, mes kartu jaučiame ir dėkingumą vieni kitiems. Ir aš, - sakė popiežius Pranciškus, - ruošdamasis švęsti šias savo kaip Romos vyskupo pirmąsias Kalėdas, trokštu tarti didelį „ačiū“ jums, visai bendradarbių bendruomenei ir kiekvienam asmeniškai. Ypatingą padėką Šventasis Tėvas skyrė tarnystę baigiantiems ir išeinantiems į pensiją pareigūnams. Gerai žinome, kad kunigas ir vyskupas niekada neišeina į pensiją, bet sulaukus tam tikro amžiaus reikia pasitraukti iš užimamų postų, kad būtų galima atsidėti maldai ir rūpintis sielomis, pradedant savąja siela.

Toliau savo kalboje popiežius Pranciškus priminė dvi pagrindines savybes, privalomas Kurijos pareigūnams ir ypač vadovams: profesionalumą ir tarnavimą. Profesionalumas reiškia darbo išmanymą, studijas, nuolatinį žinių atnaujinimą. Tai privalomas rekvizitas, kurio reikalaujama iš visų Kurijos darbuotojų. Savaime suprantama, kad įgūdžiai formuojami ir žinios įgyjamos, tačiau prieš formaciją ir studijas pačioje pradžioje reikalingas tvirtas pagrindas.

Antroji savybė – tarnavimas: tarnavimas popiežiui ir vyskupams, Visuotinei Bažnyčiai ir vietinėms dalinėms Bažnyčioms. Dirbantieji Kurijoje kasdien alsuoja šita dviguba Bažnyčios dimensija, šituo visuotinumo ir dalinumo persipynimu. Manau, - sakė Popiežius, - kad gyvenantiems ir dirbantiems Romoje sąlytis su šitokia Bažnyčia yra viena gražiausių patirčių.

Kai trūksta profesionalumo, viskas tampa vidutiniška, pagal „klišes“ atliekami darbai neturi savyje gyvybės raugo, neskatina kelti akių į naujus plačius horizontus. Antra vertus, jei nėra tarnavimo vietinėms Bažnyčioms ir jų vyskupams dvasios, tuomet Kurijos struktūra tampa nepaslankia biurokratine muitine, inspektore ir inkvizitore, stabdančia Šventosios Dvasios veikimą ir Dievo tautos augimą.

Prie paminėtų dviejų Romos Kurijos darbuotojų ir vadovų savybių, popiežius Pranciškus pridūrė ir trečiąją – asmeninio gyvenimo šventumą. Jis yra svarbiausias visoje vertybių hierarchijoje. Šventumas reiškia gyvenimą pagal Šventąją Dvasią, širdį atvertą Dievui, nuolatinę maldą, nuolankumą, meilę bendravime su kolegomis. Tai ir apaštalavimas, sielovadinė tarnystė, uolus tiesioginis bendravimas su Dievo tauta. Tai kunigui privaloma. Šventumas Kurijoje tai klusnumas sąžinei. Taip, dėl sąžinės reikia pasipriešinti apkalbomis ir gandų skleidimui. Mes teisingai pabrėžiame sąžinės pirmumą ir reikalaujame galimybės kai kuriais atvejais dėl sąžinės nesutikti su kokiu nors įstatymu. Šia teise būtina pasinaudoti ir ginantis nuo to mūsų aplinkoje aptinkamo nerašyto įstatymo – apkalbų. Dėmesio, - sakė Popiežius, - aš čia nemoralizuoju, nes apkalbos daro žalą žmonėms, kenkia darbui ir darbo aplinkai.

Brangieji broliai, - sakė popiežius Pranciškus baigdamas savo kalbą Romos Kurijai, - būkime vieningi ypač dabar, šioje paskutinėje kelionės į Betliejų atkarpoje. Įkvėpimo semkimės iš šv. Juozapo, tylaus ir rūpestingo Švenčiausiosios Mergelės ir Kūdikio globėjo. Tokia tebūnie ir mūsų tarnystė Bažnyčiai! (Vatikano radijas)