Ketvirtasis Advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)

BAIMĖ, VEDANTI Į ATEITĮ, Mons. Adolfas Grušas

Juozapas buvo išsigandęs, ir neveltui sapne jam pasirodęs angelas pirmiausiai ištarė: „Nebijok…“ Ko bijojo šis „teisus“ žmogus? Jis bijojo, kad neišsipildys jo bendro gyvenimo su mylimąja Marija vizija… Jis bijojo, kad neturės savo palikuonių, o užaugintas svetimas vaikas suterš jo, kaip teisaus žmogaus, vardą. Drauge jis bijojo suteršti savo mylimosios vardą, ir, kaip jam atrodė, logiškiausia būtų buvę tylomis ją atleisti nuo įsipareigojimų.

Visa tai, ką Bažnyčia šį, ketvirtąjį Advento sekmadienį Mišiose skelbia tikintiesiems, galima būtų pavadinti tikra gyvenimo drama, tokia tolima nuo mums įprastos saldokos ramių Kalėdų nuotaikos. Prisimindami Juozapo, susidūrusio su nenumatyta situacija, patirtą baimę, jame galime atpažinti ir savo asmenines baimes. Juk mes taip pat bijomės, kad neišsipildys mūsų troškimai ir planai. Susidūrę su naujovėmis visuomeniniame ar Bažnyčios gyvenime, jaučiamės pasimetę ir bijome, kad tai gali mus išmušti iš jau susiklosčiusio ritmo. Apskritai bijomės, kad kas nors nepageidaujamas gali įsiterpti į mūsų gyvenimą, tegul tai bus užsienietis, naujas kaimynas ar bendradarbis. Tokiais atvejais ir mes, kaip Juozapas, ieškome logiškos išeities, kaip galėtume nugalėti kilusią baimę, ir tai yra visiškai normalu, nes neįmanoma gyventi, slegiamiems nuolatinės baimės ir nerimo.

Juozapo gyvenime tą baimę atpažino ir įvardijo angelas, atstovaujantis patį Dievą. Jis pripažino, kad Juozapas turi teisę bijoti, tačiau paragino nepasiduoti tai baimei ir pasitikėti Dievu, kurio sprendimai nepavaldūs žmogaus proto logikai. Juozapas pasitikėjo angelo žodžiais, ir tada prasidėjo visiškai kita jo gyvenimo istorija, tapusi pavyzdžiu mums visiems, kankinamiems mūsų kasdienybės baimių. Juozapo asmenyje žmogiškoji drama tapo netikėtu išganymo keliu. Jis pripažino, kad Dievo planas yra geresnis už tą, kurį buvo sumąstęs jis pats. Neturime pasiduoti iliuzijoms ir manyti, kad Juozapas pasielgė, kaip aklai tikintis vergas. Priešingai: tai laisvo žmogaus, suvokiančio, kad visa tai skirta visų pirma jo paties išganymui, paklusnumas.

Šis Juozapui skirtas apreiškimas, kurį mums atpasakoja evangelistas Matas, yra labai panašus į kito evangelisto aprašytą apreiškimą Marijai. Abiem atvejais kalbama apie laisvus, sąmoningai savo pašaukimo kelią priimančius žmones. Grynai žmogiškąja prasme tiek Marija, tiek Juozapas buvo atsidūrę kritiškoje situacijoje, tačiau abu pasitikėjo tuo, kas buvo jiems atskleista. Jie priėmė Dievo planą ir tuo atvėrė kelią Išganytojui.

Marija, supratusi, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, save pavadino Viešpaties tarnaite. Juozapas neištarė nė žodžio, bet po pranašiško sapno „padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“.

„Nebijok, Juozapai…“- tarė angelas. Toks pat paraginimas skirtas ir mums, kai susiduriame su išmėginimais ir nesijaučiame turį pakankamai jėgų juos įveikti. Tai Dievo balsas, raginantis įžvelgti platesnius horizontus… Pamatyti ateitį…