Trečiasis Advento pamokslas. Įsikūnijimas šv. Pranciškaus Asyžiečio akimis

Penktadienio ryte popiežiaus pamokslininkas kapucinas Raniero Cantalamessa perskaitė trečiąjį ir paskutinį Advento pamokslą, kurį skyrė Įsikūnijimo slėpiniui šv. Pranciškaus Asyžiečio akimis.

T. Cantalamessa priminė prakartėlės istoriją: ją, trejus metus prieš mirtį, sukūrė būtent šv. Pranciškus. Tai buvo naujovė. Bet svarbiausia joje yra galbūt ne tai, kad ji tapo populiarios tradicijos pradžia, bet tai, kaip buvo suvoktas Jėzaus įsikūnijimo slėpinys.

Iki tol dėmesys buvo sutelkiamas prie ontologinių, metafizinių Įsikūnijimo aspektų, pametant iš akių kai ką svarbaus, paverčiant Įsikūnijimą spekuliatyviu slėpiniu, kuris aprašomas vis tikslesnėmis formulėmis, tačiau labai tolimomis nuo paprastų žmonių suvokimo.

Pranciškus integravo ontologinę viziją su religine ir egzistencine. Svarbu ne tik žinoti, kad Dievas tapo žmogumi, svarbu žinoti ir tai, kokiu žmogumi tapo. Šie du aspektai yra paliečiami evangelisto Jono ir apaštalo Pauliaus. Pranciškui artimesnė Pauliaus samprata. Labiau nei ontologiniai Kristaus žmogystės aspektai – kuria jis tvirtai, su visa Bažnyčia tiki – jis pabrėžia jos nuolankumą ir neturtą.

Įsikūnijimo faktas ir įsikūnijimo būdas, ontologinė ir egzistencinė dimensija: šis skyrimas apšviečia skurdo problemą ir krikščionių nuostatą, padeda suprasti kodėl Bažnyčioje kalbama apie pirmenybę vargšams. Žodis įsikūnydamas prisiėmė kiekvieno žmogystę, bet savo įsikūnijimo būdu – ypač vargšo, neturtėlio, kenčiančio tapatybę.

Jėzus susitapatino su alkstančiu, trokštančiu, varguoliu, kaliniu ir iškilmingai skelbia, kad tai, ką padarėme jiems, „jam padarėme“ ir atvirkščiai. Vargšai, nors ir kitaip nei Eucharistija, yra Kristaus kūnas.

Todėl pilnai priimti Kristų reiškia pilnai priimti vargšą, su kuriuo jis susitapatina. Vatikano II Susirinkimas kalbėjo apie „Vargšų Bažnyčią“. Ir šiai Bažnyčiai priklauso ne tik krikštyti, bet visi pasaulio vargšai. Vargšų Bažnyčia yra sudaryta ne vien iš Bažnyčios vargšų. Jie yra „krikščionys“ ne todėl, kad skelbiasi, kad priklauso Kristui, o todėl, kad Kristus paskelbė, jog jie priklauso jam. Jei kontraversiška „anoniminių krikščionių“ sąvoka gali būti pritaikoma, tai būtent vargšų atžvilgiu. Iš viso to išplaukia, kad ir popiežius, Kristaus vikaras, yra šios didelės daugybės „vargšų tėvas“. Todėl popiežiaus balsas yra itin autoritetingas, kai jis kalba apie vargšus ir juos užtaria.

Deja, sakė t. Cantalamessa, mes dažnai tarp savęs ir vargšų įterpiame dvigubus stiklus. Statyboje dvigubas stiklas nepraleidžia šalčio, šilumos, triukšmo. Panašiai matome vargšus judant, rėkiant televizijos ekranuose, žiniasklaidos pranešimuose ar misionierių žurnaluose, tačiau jų šauksmas mus pasiekia tarsi iš toli. Nepaliečia mūsų širdies. Dažnai sukelia sąmyšį ir paniką.

Teisingai verkiame ir protestuojame dėl vaikų, kuriems buvo sutrukdyta gimti. Tačiau ar neturėtume to paties daryti dėl vaikų, kurie gimė ir mirė iš bado, dėl ligų, kurie priversti vienas kitą žudyti dėl interesų, kurie liečia ir turtingų šalių visuomenes?

Pirmiausia reikia sudaužyti tuos stiklus, kurie mus skiria nuo vargšų. Meilė vargšams yra vienas iš bendriausių katalikiško šventumo bruožų. Mylėti reiškia ne tik užjausti, bet ir pripažinti jų žmogišką orumą, suvokiant, kad visi kiti titulai yra antraeiliai. Pripažinti ir gėrėtis vargšais. Jei mes gėrimės sportininku, kuris sekundės dalimi aplenkė kitus, kodėl nesigėrėti vargšu, kuris basomis Indijos mieste, per karštį, tempia vežimaitį su dviem keleiviais, tarp automobilių ir duobių. Susumavus jo keliones gautume, kad jis pėsčiomis apėjo aplink pasaulį.

Vargšus reikia mylėti ir todėl, kad jie yra to paties Tėvo vaikai, tad mūsų broliai. Šv. Pranciškus Asyžietis gyveno tokioje brolystės būsenoje: jam broliai buvo ne tik jo mokiniai, bet visi, tikintys ir ne, pažįstami ir ne, geri ir blogi, raupsuotieji, plėšikai. Jo brolybės pojūtis apėmė ir negyvąją kūriniją: mėnulį, saulę, net mirtį. Iš tikro brolybės pojūčio kyla ir tikras solidarumas, kuris neapsiriboja tik išmaldos davimu. Žinome, kad to nepakanka. Solidarumas yra neteisingumo priešstata. Galiausiai vargšus turime evangelizuoti , kaip tai darė pats Jėzus: didžiulė neteisybė atimti iš jų tą žinią, kurios pirmieji adresatai jie yra. (Vatikano radijas)