Popiežiaus potvarkiai beatifikacijos ir kanonizacijos bylose. Šventuoju skelbiamas Petras Faberis SJ

Gruodžio 17 dieną buvo paskelbti popiežiaus Pranciškaus potvarkiai keliose beatifikacijos ir kanonizacijos bylose. Išklausęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Angelo Amato ataskaitą, Pranciškus palaimintojo Petro Faberio (Favre) SJ kultą išplėtė visoje visuotinėje Bažnyčioje.

Popiežius taip pat leido paskelbti dekretus dėl Dievo tarnaitės Marijos Teresės Demjanovich iš JAV užtarimu įvykusio stebuklo, dėl ispano kunigo Emanuelio Herranz Establés ir dėl lenko pasauliečio Jurgio Ciesielski herojiškų dorybių.

Petras Faberis, gimęs 1506 balandžio 13 dieną ir miręs 1546 metų rugpjūčio 1 dieną, buvo vienas iš pirmųjų jėzuitų, priklausė pirmajam branduoliui, iš kurio gimė Jėzaus Draugija.

Jo tėvai buvo piemenys, tad vaikui, rodos, buvo nedaug galimybių pradėti mokytis. Tačiau begalinis žinių troškimas ir dideli sugebėjimai padarė savo. Pradėjęs nuo parapijinės mokyklos jis galiausiai įstojo į Paryžiaus Sorbonos universitetą ir čia susipažino su Ignacu Lojola ir gyveno su juo viename kambaryje, taip pat su Pranciškumi Ksaveru. Kaip rašė ne vienas jėzuitų istorikas, iš trijų bičiulių Petras Faberis buvo pats intelektualiausias. Kai liudija atsiminimai iš to laikotarpio, Faberis buvo tas, kuris padėjo keliolika metų vyresniam Lojolai perprasti kelias sunkias disciplinas. Savo ruožtu Ignacas padėjo Petro dvasinei pažangai ir apsisprendimui tapti kunigu, nors ir labai stipriai jaučiant savo nevertumą. Petras Faberis yra pirmasis Jėzaus Draugijos kunigas.

Jėzaus draugams atvykus į Romą Ignacas Lojola norėjo, kad Faberis taptų jų vadovu, vietoj jo paties. Tačiau aplinkybės to neleido padaryti. Pastebėjus ir įvertinus Faberio talentus, jis buvo siunčiamas kaip tarpininkas į įvairias konfliktiškas vietas: į Parmos miestą, kurio žmonės sukilo prieš savo kardinolo piktnaudžiavimus, vėliau į Vokietiją ir dabartinę Olandiją, kuriose plėtojosi ir augo Reformos sąjūdis, galiausiai į Ispaniją, kuriose spėrus jėzuitų bendruomenės augimas sukėlė įtampų.

Deja, Faberis mirė sulaukęs vos 40 metų, kita vertus, XVI amžiaus kontekste tai nebuvo mažai. Jo sveikata buvo silpna dėl nuolatinių kelionių, dažnai pėsčiomis. Paskutinysis popiežiaus pavedimas jam buvo vykti į Tridento Susirinkimą kaip ekspertui, tačiau to jis nespėjo padaryti.

Šiandien mums yra likę Petro Faberio dienoraščiai iš jo kelionių, kitų teologinių veikalų jis nepaliko, bet visas jo gyvenimas liudija apie gilų tikėjimą, kuris keisdavo žmones, kurie su juo susitiko. 1872 metais popiežius Pijus IX jį paskelbė palaimintuoju.

Popiežius Pranciškus yra patvirtinęs, kad Petras Faberis buvo viena iš tų asmenybių, kurie jį, taip pat jėzuitą, palietė, nepaisant prabėgusių šimtmečių.

„Dialogas su visais, taip pat su tolimiausiais, su priešininkais; paprastas pamaldumas, galbūt tam tikras naivumas, betarpiškas paslaugumas, dėmesingas vidinis skyrimas, didelių ir stiprių sprendimų žmogus, tuo pat metu sugebantis būti tokiu švelniu su visais...“, - yra kalbėjęs apie Petrą Faberį popiežius Pranciškus, pripažinęs jo teisę būti gerbiamam visoje Bažnyčioje, tarp kitų didžių šventųjų. (Vatikano radijas)