Gruodžio 7 pavakarę, Klaipėdos etnokultūros centre susirinko miestelėnai ir svečiai
į Tradicinių giedojimų vakarą „Adventinės giesmės“. Vakaro metu, adventines giesmes
giedojo Vilniaus Bernardinų parapijos kantičkinių giesmių kolektyvas, vadovaujamas
Zitos Dragūnaitės, vakarą vedė, Klaipėdos universiteto doktorantas, kun. Saulius Stumbra.
Nepabūgę,
siautusios vėtros, susirinkę vakaro dalyviai, turėjo puikią progą pasiklausyti ir
kartu pagiedoti Advento liturginiam metui skirtų giesmių. Svečiai iš Vilniaus, pasidalijo
iš senelių išmoktų ir ekspedicijų metu surinktų giesmių turtais, turtingomis melodijomis
ir iškalbingais tekstais, kurie ir po keleto šimtų metų sugeba prakalbinti modernų
žmogų, kviesdami apmąstyti tikėjimo paslaptis.
Kunigas Saulius Stumbra, kalbėjo
apie Advento, kaip liturginio, metų laiko atsiradimo ištakas, jo prasmę, analizavo
raišką Lietuvos krikščioniškoje etninėje kultūroje, liaudiško pamaldumo praktikomis.
Kalbėdamas
apie Advento giesmių specifiką, kun. S. Stumbra priminė, jog kun. J. Vaišnora pastebi:
„Advento giesmėse ypačiai minimas angelo apreiškimas Marijai. Tad šiam laikotarpiui
skirtos giesmės yra beveik visos marianinės“. Advento giesmės kaip ir kitų liturginių
laikotarpių giesmės dažnai neturi autoriaus. Jos visos turi savitą lietuvišką charakterį.
Liaudies dainų motyvų randame giesmėse ir liaudies dainose esti giesmių ženklų. Net
ir tos giesmės, kurios išverstos iš lenkų kalbos, buvo „sulietuvintos“, savaip perdirbtos
pagal liaudies skonį ir savitumus – kalbėjo kun. S. Stumbra, pastebėdamas, jog šiandienis
Adventinių giesmių repertuaras labai skurdus, naujausiame „Liturgiame maldyne“ yra
tik 6 giesmės, skirtos šiam liturginiam metui.
Pasakojimus keitė, gražios adventinės
giesmės, kurias kartu su svečiais iš Vilniaus giedojo ir visi vakaro dalyviai. Kunigas
S. Stumbra, pasakodamas apie Advento krikščioniškas tradicijas ir papročius, priminė
ir gražią kalėdojimo tradiciją. Kunigo pakalbinta ponia Kazimiera Statkuvienė, kilusi
iš Šačių parapijos, noriai dalijosi prisiminimais apie kalėdojimo tradiciją dar iš
Pirmosios nepriklausomybės laikų, kurį atsimena kaip svarbiausią Advento įvykį, ruošiantis
ir laukiant šv. Kalėdų. Kalbinta ponia, sakė, jog atvykęs kunigas ir poterėlių paklausinėdavo,
ir šventais „abrozdėliais“ (paveikslėliais) apdalindavo. Kunigas S. Stumbra, pratęsdamas
ponios mintis, priminė, jog kalėdojimas ne tik graži tradicija, bet ir kunigo pareiga,
lankyti savo parapijiečius, bet ir lankomi žmonės turėtų tinkamai pasiruošti šiam
dvasiniam susitikimui, nebijoti kalbėti apie tikėjimo klausimus ar parapijos reikalus.
Renginio
pabaigoje visus pasveikino etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė, dėkodama
giesmininkams iš Vilniaus, džiaugdamasi, jog „Tradicinių giedojimų“ renginių ciklas
jau pradeda skaičiuoti penktus gyvavimo metus ir vildamasi, jog nepritrūks idėjų ir
gausių dalyvių.
Adventas yra vienas išskirtiniausių visame kalendoriuje. Nuo
seno formavosi įvairios krikščioniškos tradicijos, papročiai to laiko įprasminimui.
Daug dėmesio skiriama laukimui, ilgais žiemos vakarais dainuojama, giedama, žaidžiami
žaidimai, klausomasi įvairių pasakojimų – išgyvenama šeimos bendrystė.
Postmoderniame
pasaulyje Advento metas tarytum išnyksta, dar nespėjus sudegti Vėlinių žvakelėms,
jau skamba kalėdiniai žvangučiai. Šaltą žiemos vakarą galėjome pabūti drauge ir išgyventi
laukimą, bendrai giedoti giesmes, klausytis pasakojimų ir laukti stebuklo – Išganytojo
gimimo.