Popiežiaus telegrama po prezidento Nelsono Mandelos mirties

Su liūdesiu sužinojau apie buvusio prezidento Nelsono Mandelos mirtį, maldoje siunčiu užuojautą Mandelos šeimai, vyriausybės nariams ir visiems Pietų Afrikos respublikos žmonėms. Patikėdamas velionio sielą begaliniam Visagalio Dievo gailestingumui, prašau Viešpatį paguosti ir sustiprinti visus, kurie gedi dėl šio netekimo. Pripažindamas Nelsono Mandelos indėlį ginant visų tautos piliečių žmogišką orumą, statant naują Pietų Afriką ant tvirtų neprievartos, tiesos ir susitaikymo pamatų, meldžiu, kad Prezidento pavyzdys įkvėptų pietų afrikiečių kartas teisingumą ir bendrąjį gėrį padaryti savo politinių siekių prioritetais. Su tokiais jausmais meldžiu visiems Pietų Afrikos žmonėms dieviškų taikos ir klestėjimo dovanų, - rašo popiežius Pranciškus užuojautos telegramoje.

Buvęs Pietų Afrikos Respublikas prezidentas Nelsonas Mandela mirė gruodžio 5-ąją dieną, Johanesburge. Savo šalies istorijoje Mandela paliko neišdildomą pėdsaką: jis buvo rasistinio režimo, apartheido, sugriovimo autorius. Už tai jam, kartu su kitu buvusiu šalies prezidentu Frederiku Willemu de Klerku, 1993 metais buvo įteikta Nobelio taikos premija. Mandela praleido kalėjime 27 metus. Nepaisant to, jis išliko tikru lyderiu ir vos išleistas iš kalėjimo buvo išrinktas pirmuoju juodaodžiu šalies prezidentu. Šias pareigas ėjo nuo 1991 iki 1999 metų.

Šiuolaikinėje Afrikos istorijoje, deja, netrūko atvejų kai tautos išvaduotojai iš represinių kolonijinių ar pokolojinių režimų patys tapdavo naujais diktatoriais. Tačiau Mandelos atvejis kitoks: jis nepasidavė galios pagundai, savo politinės veiklos prioritetais padarė tautos susitaikymą, o ne savo ar kurios nors grupės interesus. Baigęs savo prezidentavimo kadenciją atsisakė antrosios, tokiu būdu sudarydamas prielaidas sutvirtėti naujoms demokratinėms struktūroms atskirai nuo jo asmens. Todėl tapo gerbiamu tarpininku, kurio moralinis autoritetas greitai peržengė Pietų Afrikos respublikos sienas ir buvo pripažįstamas visame kontinente, galiausiai, visame pasaulyje.

Didžiausias palikimas, - Vatikano radijui komentavo Stephen Brislin, Keiptauno arkivyskupas, - kurį mums palieka Mandela yra atleidimas ir susitaikymas. Jo lyderystė sugebėjo ištraukti pietų afrikiečius iš pilietinio karo ir padėjo išvengti didesnių kraujo praliejimų. Nepaisant to, kad apartheidas sunaikino tiek daug gyvybių, Mandela sugebėjo visiems, prispaudėjams ir prispaustiesiems, pasiekti stabilumą. Jis tai padarė neatsisakydamas savo principų, kovos prieš neteisingumą ir diskriminaciją. Gynė visų asmenų orumą ir teises. Rodė ypatingą dėmesį tiems, kurie buvo patys pažeidžiamiausi, vaikams, gyvenantiems nuošaliuose kaimuose, negalintiems gauti išsilavinimo. Esame dėkingi, kad atnešė taiką į Pietų Afriką. Lieka daugybė iššūkių, tačiau jis mums suteikė viziją.

Kalbėdamas apie Nelsono Mandelos tikėjimą, Keiptauno arkivyskupas sakė, kad, jo žiniomis, Mandela nepriskyrė savęs vienai kuriai krikščioniškai konfesijai.

Kiti šaltiniai ir liudijimai rodo, jog Mandela jautėsi krikščioniu bendra, plačia prasme, suvokdamas kiekvieną žmogų kaip Dievo vaiką ir kalbėdamas apie Jėzų kaip Mesiją. Labai pagarbiai bendravo ir su kitų tikėjimų išpažinėjais. (Vatikano radijas)