Pirmasis Advento pamokslas Vatikane: Šv. Pranciškus Asyžietis. Reforma einant šventumo keliu. (+video)

Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. penktadienio rytą Vatikano Apaštališkųjų rūmų Redemptoris Mater koplyčioje popiežiui Pranciškui ir Romos Kurijos prelatams sakė Advento pamokslą. Kaip kasmet, per Adventą numatyti trys tokie pamokslai. Po pirmojo šį penktadienį, kitus du pamokslininkas sakys rytais gruodžio 13 ir 20 d.

Šių trijų Advento meditacijų tikslas, - sakė t. Cantalamessa, penktadienio rytą pradėdamas pirmąjį pamokslą, - pasirengti Kalėdoms, lydimiems šv. Pranciškaus Asyžiečio. Jame matome patį ryškiausią Bažnyčios reformos einant šventumo keliu pavyzdį. Tad bandysime pasiaiškinti kas gi yra ši reformos rūšis ir ką Pranciškaus pavyzdys reiškia Bažnyčiai, taip pat ir mūsų laikais.

Norėdami suprasti Pranciškų, - sakė pamokslininkas, - turime pradėti nuo jo atsivertimo. Istoriko akimis pats regimiausias faktas yra tai, kad Pranciškus nusprendė pakeisti savo socialinį statusą, priklausęs kilmingųjų ir turtingųjų klasei, jis perėjo į ekstremaliai priešingą pusę, susitapatino su tais, kurie nieko nereiškia, kuriuos slegia skurdas. Šio fakto konstatavimas yra visiškai teisingas, tačiau, pasak t. Cantalamessa, jis pats savaime nėra atsivertimo esmė, o tik jo rezultatas. Tikras ir radikalus pasirinkimas yra ne tarp turto ir skurdo, ne tarp priklausymo vienai ar kitai socialinei grupei, bet tarp savęs paties ir Dievo, tarp noro išsaugoti savo gyvybę ar prarasti ją dėl Evangelijos. Jei nėra meilės Kristui, pats skurdas gali būti instrumentalizuojamas, jis gali tapti polemikos prieš Bažnyčią ar tariamo pranašumo prieš kitus demonstravimo priemone, kaip, deja, kartais nutinka ir kai kuriems Asyžiaus Neturtėlio sekėjams, - sakė t. Raniero Cantalamessa.

Kaip atsitiko, kad asmeninis jaunojo Pranciškaus atsivertimas davė pradžią judėjimui, pakeitusiam jo laikų Bažnyčios veidą ir paveikusiam visą jos istoriją iki mūsų dienų? Visų pirma, - kalbėjo pamokslininkas, - reikia pasižiūrėti į to metų Bažnyčios situaciją. Pranciškaus laikais maždaug visi jautė reformos poreikį. Būta daug įtampos ir nesantaikos. Institucinė Bažnyčia – popiežius, vyskupai, dalis klero – dėl savo vidinių konfliktų ar pernelyg glaudžių sąjungų su imperatoriaus valdžia, buvo nutolę nuo žmonių poreikių. Taip pat ir vienuolijos buvo tapusios didžiulių žemės plotų savininkėmis ir paprastų žmonių gyvenimu nelabai rūpinosi. Tuo pat metu vis didesni kaimo varguomenės srautai migravo į miestus ieškodami daugiau laisvės. Į stiprias įtampas buvo reaguojam įvairiai. Hierarchinė Bažnyčia stengėsi gerinti savo struktūrą, kovoti su piktnaudžiavimais tiek savo viduje, tiek visuomenėje. Hierarchijai priešingos grupės radikalizuodamos kontrastus davė pradžią kai kuriems atskalūniškiems judėjimams. To meto Bažnyčiai buvo priešpastatomas evangelinio neturto idealas, naudojant jį kaip polemikos ginklą, diskusijoje prieinant net iki kunigystės ir popiežystės kvestionavimo. Pasak t. Cantalamessa reikia būti atsargiems šiame kontekste vertinant šv. Pranciškaus veiklą. Jis nebuvo reformatorius, einantis kritikos keliu, kaip vėliau Liuteris.

Jei ne reformatorius, tai kas gi buvo Pranciškus? Popiežiaus namų pamokslininkas pacitavo Pranciškaus testamentą: „Po to kai Viešpats man padovanojo brolius, niekas man nesakė ką turiu daryti, tik vienas Aukščiausiasis man apreiškė, kad turiu gyventi pagal šventąją Evangeliją. Ir aš paprastais žodžiais visa tai surašiau, o Ponas Popiežius tai patvirtino“. Vienas pagrindinių to meto dalykų, užstojančių Evangelijos šviesą, buvo valdžios, autoriteto Bažnyčioje tapatinimas su galia. Pranciškus šią kliūtį pašalino pagal Evangelijos dvasia, skelbdamas savęs išsižadėjimą dėl Kristaus. Dėl to ir jo vienuolijoje vadovai vadinasi ministrais, tai yra tarnais, o vienuolijos nariai – broliais.

Baigdamas pirmąjį Advento pamokslą, t. Cantalamessa sakė, kad svarbiausias dalykas, kurio šiandien galime pasimokyti iš šv. Pranciškaus yra šventumo kelias, savęs išsižadėjimas, savo patogumo ir asmeninių interesų siekimo atsisakymas. Tai svarbu ir žmogaus asmeniniame gyvenime ir platesniame kontekste, Bažnyčios reformai vykdomai einant šventumo keliu. (Vatikano radijas)