Arkiv. Gerhardas Mulleris. Reikia įveikti empirizmo prielaidą, reikia metafizikos, kad žmogus išlaikytų teisę būti asmeniu

„Gyvenimas yra trumpas, nes geriamas prastas vynas“, mėgstamą Johano Gėtės posakį citavo arkivyskupas Gerhardas Mulleris, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, lankydamasis ir skaitydamas paskaitą Neapolio teologijos fakultete. Šiame Gėtės posakyje, pasak arkivyskupo, atsispindi epikūriška pasaulio samprata ir beveik infantilus nihilizmas, būdingas daugumai postmodernaus elito atstovų.

Tokios pozicijos šviesoje krikščioniška pasaulio ir žmogaus vizija yra tarsi graži giesmė gyvenimui ir optimizmui. Tiesa, kad žmogaus gyvenimas žemėje yra trumpas ir kuo daugiau dienų praeina, tuo labiau suvokiamas savo dienų trumpumo egzistencinis iššūkis. Bet čia ir yra esmė: laikas yra resursas, kuris mums yra duotas, kad atsibustume iš savirealizacijos ideologijos sapno, iš pretenzijos, kad žmogus gali save kurti remdamasis tik savo jėgomis. Galėtume Gėtei atsakyti “gyvenimas yra trumpas, nes mėgaujamasi klaidinga filosofija“.

Ateizmas tvirtina, kad Dievo nėra. Savaime toks tvirtiniams jokia naujiena. Tačiau šiuolaikinės statistikos iliustruoja įspūdingą „atsivertimų“ į ateizmą didėjimą. Kodėl vis daugiau žmonių save vadina ateistais? Ar iš tiesų ateizmas yra logiškiausia laikysena, kaip tvirtina patys ateistai? Kodėl tokios knygos, kaip Richardo Dawkinso „Genas egoistas“ ar „Dievo iliuzija“ figūruoja daugiausiai parduodamų knygų sąrašuose?

Dawkinsas teorizavo, kad taip, kaip genai dauginantis perduoda biologinę informaciją, taip egzistuoja „mimai“, kurie imitacijos būdu perduoda kultūrinę informaciją. Panašią teoriją Dawkinsas panaudojo religijos kritikai: esą religiniai įsitikinimai yra kažkas panašaus į virusą, kuris apkrečia sergantį žmogų.

Jokia rimta mokslinė studija, nepaisant įvairių bandymų, nepatvirtino Dawkinso teorijos. Jau keleri metai, kai visi ją apleido, tik pats Dawkinsas vis dar tyli apie savo teorijos mokslinį žlugimą.

Kaip paaiškinti šį faktą? Reikia nepamišti, kad modernaus ateizmo pateiktas pateisinimas apie Europos ir Šiaurės Amerikos civilizacijos nukrikščionėjimo procesą, prasidėjusį 16 amžiuje, ir to pasekoje siūlomą hedonistinį, į naudą ir pelną orientuotą gyvenimo būdą, yra tik išoriškai mokslinis.

„Neo-ateizmas“ nepasiūlo jokio naujo tipo pamato, kurio nebūtų galima atrasti Deivido Hume’o ir kitų empiristų bei materialistų darbuose. Paprasčiausiai evoliucijos teorijos ir neurofiziologijos horizonte stengiamasi išplėsti gamtamoksliams būdingą požiūrį; kad astrofizika, biologija ir smegenų tyrimai lemtų mokslinę pasaulio viziją, kuri tariasi esanti objektyvi, nesuvokdama, kad po tokio žingsnio žmogui nebeleidžiama būti „asmeniu“, už savo veiksmus atsakingu subjektu, pajėgiu palaikyti ryšį su Dievu.

Tokia pseudo-mokslinė vizija yra propaguojama neo-ateizmo, siekiant ją paversti požiūrio programa, kurią reikia primesti visai žmonijai. Pasistūmėta iki kraštutinumo, ši teorija teigia, kad tikinčiam asmeniniu Dievu neturi būti suteikiama vieta kultūros pasaulyje, nes užsikrėtęs „virusu“ ir turi būti patalpintinas į karantiną. Tikintis yra vertinamas tarsi socialinis parazitas, iš kurio turi būti atimta pilietybė.

Naujojo ateizmo netolerancija ir nežmoniškumas išryškėja dar labiau žvelgiant į politinį ateizmą, nacionalsocialistinį Vokietijoje arba į stalinistinę Bažnyčios išnaikinimo programą Sovietų Sąjungoje. Mokslinis ateizmas tapo totalitarine politine ir nežmoniška programa.

Moderniosios epochos pradžioje atsirado priešprieša tarp empirizmo ir racionalizmo, ir vėliau bandyta išspręsti šį dualizmą vienos iš dviejų tikrovės prieigų naudai. Ar gali mąstymas suvokti materialų pasaulį? Ar, priešingai, mąstymas yra paprasta evoliucinio proceso funkcija, žmogus yra tik materijos diferenciacijos momentas?

Nuo to kenčia žmogus kaip asmuo. Modernumo projektas galės tapti tikrai žmonišku tada, jei įveiks empirizmo ir iš jo išplaukiančių materializmo, pozityvizmo ir racionalizmo prielaidą. Nepakanka materialių proto ir valios aktų sąlygų tyrinėjimų. Reikia tikrovės metafizikos ir žmogaus transcendencijos antropologijos, kad būtų išsaugota individo laisvė prieš kolektyvą, jo sąžinė prieš įstatymą, jo orumas prieš grupės interesus,- įsitikinęs arkivyskupas Mulleris. (Vatikano radijas)