Gruodžio „Artuma“: Ar galėtume tikėjimo džiaugsmo neskelbti kitiems?
Paskutinis 2013 metų numeris išeina tuomet, kai laikas taip ir taikosi pastverti už
skverno, įsukdamas į prieššventinį dovanų, ruošos ar kitokį skubėjimą. Ačiū Dievui,
kad, pasak gruodžio „Artumos“ kalendoriaus, tikintiems prieš akis visada naujas laikas.
Ką nuveiksime šiame laike po Tikėjimo metų, kaip pasidalysime tikėjimo dovana ir kaip
„prisidėsime prie Bažnyčios kovos už žmogiškumą ir ateitį“?
Ar vertėjo prieškalėdinį
žurnalo numerį skirti misijoms ir evangelizacijai, kai visai netrukus Prakartėlės
Kūdikis savo ramybe pats „evangelizuos“, prie savęs sutrauks minias ne tik uoliųjų,
bet ir „proginių“ katalikų? Tačiau visus Tikėjimo metus bandę apmąstyti: „tai ką gi
mes tikime?“ ir naujai patyrę, paragavę bent lašelį to seno ir nuolat jauno krikščioniško
tikėjimo vyno, vis dėlto nutarėme, jog turim blaiviai įsisąmoninti, kaip perduoti
tą džiaugsmo skonį ir kitiems?!
Kad Bažnyčia visada labai rimtai žvelgė į ypatingą
savo uždavinį – siųsti „Evangelijos šauklius skelbti gerosios naujienos“ – byloja
žurnale pristatomas Vatikano II Susirinkimo dekretas apie misijas Ad gentes – „Tautoms“
(beje, iš abstrakčios, „sausų kaulų be odos“, Schemos, kaip ją Susirinkime pavadino
vienas airis vyskupas, išaugęs į solidų, uždegantį dokumentą).
Tačiau kas
yra tie Kristaus pasiuntiniai šiandien? Ar tik vyskupai, kunigai? Atsakymas – Bryano
Bradley straipsnyje, galinčiame tapti pasauliečių apaštalavimo „manifestu“: „Nesame
tik tie, kurie negavo pašaukimo į kunigystę ar vienuolystę! Nesame tik avinėliai,
kuriuos Ganytojai gano, ar tik vaikai, kuriuos Motina Bažnyčia dvasiškai maitina ir
išlaiko! Mums, pasauliečiams, patikėtos ypač tos aplinkinės sielos – šeimoje, darbovietėje,
kultūriniame ar visuomeniniame gyvenime! Neturime laukti, kol iš tikrųjų būsime pasirengę!
Pasaulis juk laukia to nesulaukia!“
Ir pačiu laiku į evangelizacijos dirvonus
Lietuvos Bažnyčioje ateina seniai pasaulyje žinoma pagalba – vedusieji diakonai, apie
kuriuos rašo ką tik pasirodžiusios beveik enciklopedinės knygos apie diakonatą autorius
mons. Algirdas Jurevičius.
Gruodžio „Artumoje“ – ir provokuojantis kun. Danieliaus
Dikevičiaus straipsnis apie tai, kaip priimti pranašų nuodėmingumą. Tegul neliks skaitytojų
nepastebėtas ir kun. Kęstučio K. Briliaus MIC paraginimas tapti „Evangelijos <...>
skelbėjais, panašiais į apaštalus, kurie prabilo žodžiais, o paliudijo gyvenimu“.
Kad
ne visada lengva tais žodžiais prabilti ir būti išgirstiems – šįsyk rašo ir psichologė
Zita Vasiliauskaitė, bandanti padėti mums įtikinamai byloti. Nors iš „Artumos“ kalbintų
vaikų panašu, jog evangelizuoti mokytis nė nereikia: močiutės, kaip atvirauja jų vaikaičiai,
„kasdien evangelizuoja ir moralizuoja – net ginčytis neįmanoma!“
„Užsieniuose
lietuvių kilmės žmonės altorių dengia lietuviška staltiese“ – iš užjūrių jautriai
rašo mums t. Antanas Saulaitis SJ, paliesdamas ne mažiau jautrų įkultūrinimo klausimą.
Taigi, ar svarbios pastangos „sutautinti“ ir įkultūrinti tikėjimą?
Na, bet,
kaip rašo tas pats Bradley (beje, gimęs anuose užjūriuose, o gyvenantis Lietuvoje
jau antrą dešimtmetį), svarbiausia – kai patys šildomės prie Dievo meilės laužo, galime
skleisti šilumą kitiems.
Šiluma dvelkia ir iš pasakojimo apie savanorystę,
kuri moko draugauti ir dirbti... iš širdies. Tokia šiluma ir senelių namus gali paversti
„džiaugsmo namais“ – tai įspūdžiai iš „Arkos“ bendruomenės, pabuvus tarp žmonių, veidu
„atsigręžusių į saulėlydį“, jie baigiami krikščioniško dalijimosi santrauka: „mūsų
visų pašaukimas ir yra – duoti. Mes pradedame mirti, kai nebeduodame, ir taip numirštame
kartais greičiau už tuos senukus.“
„Labiausiai slegia meilės stygius“, kai
žmogus „nesulaukia šypsenos, nėra priimamas“, – visai paprastai sakė popiežius Pranciškus
pasaulio šeimoms susitikimo Romoje proga (visas jo žodis – gruodžio „Artumoje“). Džiaugiamės,
galėdami pasidalyti su skaitytojais ir kita džiugiąja naujiena: meilės ir tikėjimo
lopšiui – ŠEIMAI – visus 2014-uosius metus skiria ne tik katalikai, bet ir kitos krikščionių
Bažnyčios ir bendrijos Lietuvoje!
Paminėtini ir kiti gruodžio tekstai – apie
Dievo „konsulą“ popiežių Grigalių Didįjį, apie karitiečių tarnystę vaikams „Vaikų
stotelėje“, apie lietuviško ir net patriotinio kino (!) naujienas, apie tai, kad ir
demokratija dar nereiškia, jog lengva paveikti politikus. Ir – apie sveikatos, vaikų
auginimo rūpesčius, ir žinoma, mūsų Vandos Ibianskos „šmaikščioji plunksna“ – šįsyk
apie švieseles ne visada šviesioje kasdienoje. Tačiau greitai nušvis ir tikroji
– Viešpaties UŽGIMIMO – Šviesa! Leiskimės pavymui į jos nešamą džiaugsmą ir sulauksime
jos. O tada – ar galėtume apie tai neskelbti kitiems?!
Dalė Gudžinskienė
P.
S. Kaip Tikėjimo metų užbaigimo dovaną „Artuma“ drauge su Vatikano radijo lietuvių
programa dovanoja savo skaitytojams ir klausytojams žurnalo priedą „Credo. Ką mes
tikime?“ Tai – trumpi ir paprasti tekstai, keliais sakiniais mums priartinantys prieš
daugiau kaip pusantro tūkstančio metų Nikėjos bei Konstantinopolio Susirinkimuose
Bažnyčios tėvų galutinai įtvirtinto Tikėjimo išpažinimo dalis, idant šiandien jas
kartodami suprastume, o svarbiausia – kad joms pritartume protu, širdimi ir gyvenimu.