Sekmadienį Šv. Petro aikštėje išstatytos pagerbimui šv. Petro relikvijos
Sekmadienį, lapkričio 24 d., Tikėjimo metų uždarymo proga Šv. Petro aikštėje išstatytos
viešam pagerbimui šv. Petro relikvijos. Relikvijorius - nedidelė bronzinė urna, ant
kurios įrašyta: „Ex ossibus quae in Arcibasilicae Vaticanae hypogeo inventa Beati
Petri Apostoli esse putantur“ („Iš kaulų, rastų Vatikano bazilikos hipogėjuje (požemyje),
kurie, kaip manoma, yra Palaimintojo Apaštalo Petro“) . Ji buvo perduota popiežiaus
Pauliaus VI žinion 1971 m. ir nuo tada saugota Apaštalinių rūmų koplyčioje Vatikane.
Kasmet birželio 29 dieną, Šv. Petro ir Pauliaus iškilmės proga, relikvijos būdavo
išstatomos privačioje popiežiaus koplyčioje. Sekmadienį pirmą kartą Šv. Petro relikvijos
išstatomos viešam pagerbimui.
Sekmadienį prieš Šv. Mišias procesija atneš
relikvijorių ant pjedestalo šalia altoriaus. Prieš Mišių pradžią relikvijorius bus
atidarytas, kad matytųsi jo viduje ant dramblio kaulo pagrindo patalpinti 8 kaulų
fragmentai. Popiežius, smilkydamas altorių, pasmilkys ir relikvijas. Mišių pabaigoje
procesija relikvijas nuneš į baziliką, iš ten - į įprastą jų saugojimo vietą.
Katalikų
agentūra „Zenit“ prieš kelias dienas paskelbė išsamų straipsnį apie Šv. Petro relikvijų
atradimą. Jame rašoma, kad nors Šv. Petro bazilika ir po ja esantis Vatikano Nekropolis
apibūdinama kaip krikščionybės lopšys, kurį kasmet aplanko milijonai piligrimų ir
turistų, tačiau retas kuris žino, kad bazilika nuo Konstantino laikų buvo susijusi
su krikščionių/pagonių nekropoliu, kuriame ilsėjosi ir apaštalo Petro palaikai. Nustatyta,
kad Petras nukankintas Kaligulos ir Nerono cirke, o jo palaikai, kuriuos pavyko identifikuoti,
ilsėjosi bazilikos požeminės dalies kairiojoje navoje.
Manoma, kad „Ager Vaticanus“
- Vatikano laukas, erdvė tarp trijų kalvų centro-vakarų Romoje, Antikos laikais buvo
skirtas laidojimui. Pasak tradicijos, čia tarp kelių mauzoliejų buvo nukankintas šv.
Petras.
Atstatyti istorinį vaizdą, kas nutiko iš karto po kankinystės, mums
padeda rašytiniai šaltiniai, svarbūs praeities liudininkai. Iš I a. pabaigos mus pasiekia
Romos krikščionių bendruomenės vadovo Klemenso liudijimas. Jis aprašo Nerono persekiojimus,
kurio auka tapo apaštalas Petras, ir kruvinus spektaklius, vykdytus ant Vatikano kalvos
buvusiame cirke. Šiuo liudijimu rėmėsi ir istorikas Tacitas. Kiek vėlesni šaltiniai
„Izaijo pakilimas ” ir „Petro apokalipsė“ papildo - šv. Petras mirė Romoje, nes buvo
nukankintas Nerono 64 m.
Pirmoji nuoroda į apaštalo kapą pasiekia iš II-III
a. ir vėliau pakartota Bažnyčios istoriko Euzebijaus, kurioje cituojamas romietis,
vardu Gajus. Jis nurodo į Petro kapą Vatikane. Rašytiniai šaltiniai ilgus šimtmečius
buvo vienintelis pagrindas, kuriuo buvo galima remtis bandant atkurti istorinius
faktus apie apaštalo mirtį ir jo palaidojimo vietą. Tik 1939 m. popiežiaus Pijaus
XII pontifikato metu imta vykdyti sistemingus archeologinius tyrimus. Galiausiai mokslininkė
Margarita Guarducci 1952 m. rado ant vieno nekropolio kapo įrašą apie apaštalo vardą,
o po kurio laiko vienoje mūro nišoje rasti palaikai. 1968 m. birželio 26 dieną popiežius
Paulius VI paskelbė, kad atlikus kantrius ir kruopščius tyrimus, remiantis jų rezultatais
bei kompetentingų asmenų sprendimu, galima tikėti, jog Šv. Petro relikvijos identifikuotos
įtikinamu būdu. (Vatikano radijas)