William Levada. Tikro popiežiaus ženklas – nebijojimas būti savimi

Kartais mes turime padaryti "brolišką korekciją". Kunigai, vienuoliai, teologai, žmonės su įpareigojimais, žmonės, kuriems patikėta kalbėti Bažnyčios vardu, negali paprasčiausiai pareikšti „aš su tuo nesutinku“ ar „man tai nepatinka“, airių katalikų dienraščiui „The Irish Catholic“ sakė kardinolas William Levada, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas emeritas.

Jis dalyvavo susitikime su žmonėmis iš įvairių parapijų ir vyskupijų, kurie studijuoja Katalikų Bažnyčios Katekizmą. 20-osios Katekizmo publikavimo metinės, greta 50-ųjų Vatikano II Susirinkimo metinių, yra vienas iš motyvų, dėl kurių popiežius Benediktas XVI paskelbė Tikėjimo metus. „Kai tiek daug žmonių tampa išauklėtais apie savo tikėjimą ir naudoja šią knygą-šaltinį, tai iš tiesų atnaujina visą Bažnyčią“, - sakė kardinolas.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas yra puikiai priimamas žmonių, kurie jį naudoja ir pažįsta. Tačiau vis dar yra žmonių Bažnyčioje, kurie sako; „neduokite to man ar mano žmonėms, tai jiems per daug“. Aš manau, - sakė kardinolas Levada, - kad jie neatsižvelgia į žmonių alkį būti geriau išsilavinusiais tikėjimo srityje taip, kaip jie išsiauklėję darbo srityje. Jie daug studijuoja, kad pasiruoštų kitiems savo gyvenimo aspektams, tačiau neturi galimybės pranokti savo mokyklinių metų tikėjimo studijose. Naujasis evangelizavimas priklausys nuo gerai išsiauklėjusių katalikų.

Paprašytas prisiminti popiežiaus Pranciškaus išrinkimą ir pirmuosius jo pontifikato mėnesius, kardinolas Levada sakė, kad konklava buvo iš tiesų jaudinantis ir iškilmingas momentas. Kiekvieną kartą balsuojant ir prisiekiant prieš Dievą, kad kandidatas bus geriausias popiežius, tekdavo pažvelgti į Siksto koplyčios lubas, į Kristų Teisėją, nutapytą Mikelandželo. Momentas, kai teko prisiekti pagarbą ir paklusnumą naujam popiežiui, buvo iš tiesų džiaugsmingas.

Kalbant apie Pranciškų, iš tiesų paliečia jo nebijojimas būti popiežiumi: pačiam būnant konklavoje sunku įsivaizduoti, kaip priimtum tokį didų uždavinį. Ir tai yra tikro popiežiaus ženklas: nenorėjimas pretenduoti būti kitu popiežiumi, buvimas savimi. Pranciškus yra savimi, kai kalba spontaniškai, kai iškelia vaikus, kai parodo savo gerumą, kai primena apie vargšus ir kitus žmones, kuriuos lengvai užmirštame.

Galbūt natūralu, bet taip pat klaidinga, kartais piktavališka matyti Pranciškų kontraste su jo pirmtakais Benediktu ar Jonu Pauliumi II. Tačiau kiekvienas popiežius yra skirtingas. Nereikia iš jo padaryti padalijimo ženklo, kai popiežius yra vienybės ženklas.

Kalbėdamas apie Benedikto XVI atsistatydinimą kardinolas Levada pripažino, kad ir jam tai buvo didelis netikėtumas, nors jis popiežių pažinojo gerai ir seniai. Nedaug žmonių mano, kad toks gestas buvo klaida. Dauguma supranta, kad tai buvo sąžinės, Dievo akivaizdoje, sprendimas dėlto ar gali vykdyti tarnystę, kuri buvo patikėta. Įžvalgiai ir nuolankiai Benediktas XVI, neabejojo kardinolas, žengė gigantišką žingsnį, kuris įtakos Bažnyčios irt popiežystės ateitį. Kiekvienas būsimas popiežius galės priimti šį sprendimą, kiekvienas, kurio vardas bus minimas Siksto koplyčioje, tai turės galvoje. Kitas Benedikto XVI palikimas Bažnyčiai yra jo pamokslai ir katechezės. Tai reikia išsaugoti, tai turtina visą Bažnyčią.

Pasakodamas apie savo buvusį darbą Tikėjimo mokymo kongregacijoje – saugoti tikėjimą ir rūpintis jo sklaida – dėl kurio dažnai tekdavo išgirsti kritiką dėl kietumo ar neteisingumo, kardinolas Levada patvirtino, jog atsparumo kritikai tikrai reikia. Kita vertus, taip pat žinojimo, kad Kongregacija nėra už kritikos ribų, kad gali išmokti daugiau ir dirbti geriau.

Kita vertus, yra tokių kongregacijos kritikų, kurie iš principo nusistatę prieš Tikėjimą, Jėzų, Dievą. Nesiekiant susireikšminti, Kongregacija yra iššūkis sekuliarizuotam mentalitetui. (Vatikano radijas)