Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau,
Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul
veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis
vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni,
ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus,
kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“
Jėzus
jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti
aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti,
nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. O kad mirusieji
prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu,
Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi
jam gyvena“. (Lk 20,27-38)
VILTIS, VEDANTI Į MEILĘ,
Mons. Adolfas Grušas
Kaip atsitinka
politikoje, sporto pasaulyje ar kitose srityse, tame tarpe ir tikėjime, taip ir Jėzaus
laikais egzistavo įvairios pažiūros, skirtingi būdai įvertinti tą pačią visų matomą
tikrovę. Svarstant svarbiausius klausimus, susijusius su Dievu ir gyvenimu tikėjime,
irgi nepavyko išvengti skirtingumų.
Tais laikais Izraelyje egzistavo religinė
srovė, kurios šalininkai, skirtingai nuo labiau visiems žinomų fariziejų, abejojo
mirusiųjų prisikėlimu. Tai buvo sadukiejai, minimi šio sekmadienio Mišių Evangelijos
ištraukoje, pradėję šiuo klausimu diskusiją su Jėzumi.
Sadukiejai netiki, kad
egzistuoja prisikėlimas iš numirusiųjų ir tai pagrindžia istorija, kuri, atrodytų,
pačią prisikėlimo sąvoką daro beprasme ir nelogiška. Jie klausia, kieno žmona mirusiems
keliantis bus moteris, ištekėjusi vienas po kito už septynių brolių. Jų svarstymai
pagrįsti religine mintimi ir neva įrodo, kad neprotinga galvoti, jog vieną dieną visi
vėl būsime gyvi ir susitiksime šioje žemėje. Kita vertus, atsiranda dar viena problema:
kur bus įmanoma rasti žemėje vietos visiems prisikėlusiems? Tiesą sakant, jų abejonės
yra visiškai pateisinamos, jei prisikėlimo sąvoką mėginsime sutalpinti tik mūsų regimame
medžiaginiame pasaulyje.
Darytume klaidą, jei visus šiuos sadukiejų svarstymus
iškart atmestume, laikydami juos nepagrįstais ir paviršutiniškais. Negalėtume pasakyti,
kad jau turime parengtą atsakymą ir, ko gero, paaiškėtų, kad ir patys ne visai gerai
žinome, ką tikėjimas kalba apie prisikėlimą, o gal ir nelabai juo tikime. Neveltui
įvairios apklausos nuolat pabrėžia, kad didelė dalis krikščionių netiki ar bent jau
abejoja mirusiųjų prisikėlimu. Tai nėra nereikš-mingas klausimas, nes prisikėlimo
tikrove yra paremtas mūsų tikėjimas. Jei netikime prisikėlimu, tada mūsų tikėjimas
tampa nuvertintas iki vieno iš daugelio filosofinių svarstymų apie gyvenimo prasmę,
kurie nieko neatskleidžia ir nepaaiškina.
Manau, kad į Evangelijoje papasakotą
sadukiejų problemą įtikėti kūnų prisikėlimu ir jų užduotą klausimą Jėzui telpa taip
pat ir mūsų tikėjimo abejonės. Šiame pokalbyje slypi ir mūsų klausimai, kuriuos norėtume
užduoti Viešpačiui, nes, būkime sąžiningi, ne viskas tikėjime yra taip aišku ir įtikinama,
kaip tai mėgsta nuduoti kunigai, sakydami pamokslus…
Gyvenime būna situacijų,
kurios negailestingai atskleidžia mūsų religinių įsitikinimų trapumą, ir viena tokių
situacijų yra mirtis. Kai miršta mums brangus žmogus ir kuomet atrodo, kad galutinai
nutrūko mūsų ryšiai su juo, jaučiamės esą beginkliai. Visi tikėjimo žinovų pasakojimai
apie anapusinį gyvenimą ir rojų tuo momentu vargu ar atrodo tiek aiškūs, kad pajustume
paguodą ir ramybę.
Tas pat atsitinka ir tada, kai susiduriame su žmogiškųjų
tarpusavio santykių ribomis. Tada pasijaučiame, tarsi mūsų jausminis ryšys su kitu
žmogumi yra „miręs“ dėl mūsų žmogiško ribotumo, silpnumo ar klaidų. Tokiais atvejais
mums irgi atrodo, kad viltis, jog meilė atgis ir grįš laimė, yra pernelyg tolima ir
ja menkai tikime.
Ką atsako Jėzus sadukiejams? Ką jis sako mums, šių laikų
abejojantiesiems?
Viešpaties atsakymas atrodo kiek netikėtas ir ne visiškai
aiškus, tačiau jis kalba apie šios problemos esmę. Jėzus anapusinio gyvenimo neaiškina
materialiais vaizdais. Jam kur kas svarbiau žmogiškų ir dieviškų santykių esmė, kuri
atrandama tik Dieve.
Dievo lygmenyje (arba rojuje… kuris suprastinas ne kaip
vieta, bet kaip mūsų gyvenimą pranokstantis matmuo) santykiai nėra tokie, kaip šiame
gyvenime. Nėra daugiau prasmės kalbėti apie santuoką, kuri visų pirma yra žmogiškai
– žemiška tikrovė ir skirta sutvarkyti dviejų žmonių meilės santykius, atsižvelgiant
į socialinius reikalavimus. Bažnyčią santuoką vadina ir „sutartimi“, ji sudaroma oficialiai,
dalyvaujant liudininkams, kas dar labiau pabrėžia žemišką tikrovę. Dievui nėra reikalingi
nei liudininkai, nei sutartys. Jo artumoje meilė bus tyra ir be jokių kliūčių, visiška
ir amžina. Pas Dievą nėra nei fizinės, nei santykių mirties. Ten niekada nėra kliūčių,
pavydo, įtarimų, išdavysčių, abejonių… nieko tokio, kas taip apsunkina žemiškos meilės
kelią, ir kurį reikia nuolat taisyti ir palaikyti.
Mums iš tikrųjų labai sunku
įsivaizduoti Dievą, Jo tobulą ir visa apimančią meilę, tačiau kaip tik į tai mus veda
tikėjimas. Mes esame kviečiami tikėti ir pasitikėti, tuo labiau, kad apie tai kalba
Kristus, kuris pats patyrė mirtį ir prisikėlimą. Jis patyrė visa ko pabaigą ir atgimimą,
nugalintį mirtį. Mūsų Dievas yra gyvųjų Dievas. Tai Dievas, kuris visa prikelia ir
atgaivina.
Tikėti Dievu ir pasitikėti Evangelijos žodžiais reiškia: jau čia,
žemėje, nežiūrint savo silpnumo bei ribotumo, patirti prisikėlimo jėgą. Ko gero, reiktų
pradėti nuo mūsų tarpusavio santykių, nuo to, ką jaučiame vieni kitiems ir ką galime
atkurti bei atstatyti.
Tai panašu į dabartinį metų laiką. Rudenį atrodo, kad
visa gamta miršta ir atsėlina šaltis, sustingdydamas visa, kas gyva. Tačiau žinome,
kad po rudens ir žiemos vėl ateis pavasaris ir vasara. Mūsų gyvenimo ir tarpusavio
santykių rudenį irgi gali atrodyti, kad viskas miršta ir baigiasi, tačiau Dievas mums
siūlo naują viltį… ne tik būsimajam gyvenimui, bet ir šiai dienai…