Jose Rodriguez Carballo. Kodėl pašaukimai tokie trapūs?
Spalio pabaigoje Romoje vyko konferencija apie „pašaukimų trapumą“, kurioje dalyvavo
ir Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos vadovai, prefektas kardinolas Joao Braz de Aviz
ir arkivyskupas Jose Rodriguez Carballo, kongregacijos sekretorius. Pateikiame pastarojo
pranešimo santrauką.
Sunku nustatyti kiek tiksliai asmenų kasmet palieka pašvęstąjį
gyvenimą, nes jų bylos atkeliauja į skirtingas Šventojo Sosto dikasterijas: Pašvęstojo
gyvenimo kongregaciją, Klero kongregaciją, Tikėjimo mokymo kongregaciją.
Vis
dėlto galima pateikti patikimus apytikslius skaičius: 2008 – 2012 metų laikotarpyje
Pašvęstojo gyvenimo kongregacija suteikė 11 805 atleidimus, o Klero kongregacija 1188.
Atleidžiama nuo vienuolinių įžadų ir kunigystės. Susumavus visus atvejus, galima manyti,
kad kasmet atleidžiama per 3000 pašvęstojo gyvenimo asmenų. Skaičiai, žinoma, nėra
viskas, tačiau būtų naivu į juos neatsižvelgti – kai kurioms bendruomenėms iškyla
reali išnykimo grėsmė.
Kokios yra pašvęstojo gyvenimo palikimo prielaidos?
Kalbant apie jas reikia turėti galvoje, kad yra neįmanoma jas atskleisti visiškai
tiksliai. Priežastis paprasta: parašoma viena, o gyvenama arba dokumentuojama kitkas,
nebūtinai tikroji išėjimo priežastis.
Vis dėlto galima įvardinti kelias priežastis.
Pirmiausia arkivyskupas Rodriguez Carballo paminėjo dvasinio gyvenimo nebuvimą, asmeninės,
bendruomeninės, sakramentinės maldos trūkumą, susitelkiant vien į apaštalavimą, kol
dvasinio gyvenimo trūkumas galiausiai tampa tikėjimo ir vienuolinio gyvenimo krize.
Tada ir patys įžadai nebetenka prasmės ir išėjimas iš pašvęstojo gyvenimo pradeda
atrodyti logiškas ir normalus sprendimas. Dažnai prieš išėjimą yra padaroma sunkių
prasižengimų įžadų atžvilgiu.
Kita priežastis, priklausymo bendruomenei, o
kartais ir Bažnyčiai jausmo praradimas. Daug atvejų, kai vienuolinio gyvenimo palikimo
pradžioje yra nutolimas nuo bendruomenės, pasireiškiantis nuolatine kritika, ypač
vyresniesiems, menku dalyvavimu bendrame gyvenime, pusiausvyros tarp bendruomeninio
ir individualaus gyvenimo nebuvimu, ieškojimu išorėje to, ko nerandama namuose.
Broliško
gyvenimo bendruomenėje problemos dažniausiai yra šios: problemos tarp asmenų, nesupratimai,
dialogo ir komunikacijos trūkumas, nesugebėjimas spręsti konfliktus, pakelti bendruomeninio
gyvenimo reikalavimus. Kalbant apie svetimumo Bažnyčiai jausmą, jis pasireiškia per
tikros bendrystės nebuvimą, per prieštaravimą Bažnyčios mokymui specifiniais klausimais,
pavyzdžiui, apie moterų kunigystę ir seksualinę moralę.
Praradus priklausomybės
bendruomenei ar Bažnyčiai jausmą kartais liekama bendruomenės namuose dėl savo interesų,
pavyzdžiui, suvokiant juos kaip „viešbutį“ ar „rezidenciją“.
Dar viena pašvęstojo
gyvenimo palikimo priežastis yra problemos, susijusios su jausmais. Tai gali būti
įsimylėjimas, kuris pasibaigia santuoka, skaistybės įžado pažeidimai, kartais homoseksualūs,
ne tik tarp vyrų, bet ir tarp moterų.
Greta šių priežasčių reikia pažvelgti
ir į visuomenę, iš kurios ateina vienuolinio gyvenimo ieškantys jaunuoliai ir kurioje
gyvena juos priimančios bendruomenės.
Gyvename laikotarpiu, kuris apibūdinamas
kaip perėjimas nuo modernybės iki postmodernybės. Vienas iš jo požymių yra tai, kad
nebėra visuotinių suvokimo schemų, tačiau sudėtingas, netvarkingas ir prieštaringas
gyvenimo būdo ir etinio elgesio pliuralizmas. Nebėra ašinių idėjų, švyturio elgesiui,
viskas paskendę neužtikrintume, abejonėse, emocijose. Asmeniniame gyvenime nebėra
orientacijos, patikimų atsispyrimo taškų. Net ir egzistenciniai klausimai tampa nenaudingi,
nes juk ryt viskas bus kitaip, nei šiandien.
Taip pat gyvename rinkos ir rinkos
mentaliteto laikais: didysis kriterijus yra naudingumas, pagal jį vertiname ir asmenis.
Tačiau rinkoje vertė priklausos nuo paklausos. Pripratome „šokinėti“, keisti savo
įsipareigojimus tarsi televizijos kanalus, patogiai, pagal malonumą, be aukos ar atsisakymo:
be to, kas yra pašvęstojo gyvenimo dalis. Prie to reikia pridėti individualizmą, kai
viskas vertinama tik iš savo perspektyvos, savo realizacijos. Mūsų laikų žmonės kalba
daug, tačiau nėra gilaus pokalbio tarp jų, nes nepajėgia pamatyti kito.
Kokios
išeitys: pirmiausia, vieno ir trejybinio Dievo patirtis. Ji yra pamatinė vienuolinio
gyvenimo struktūra. Pašvęstasis gyvenimas turi būti Dievo ieškojimas ir gyvenimas
Dieve, neužsidarant izoliuotame misticizme, tačiau jungiant vidinį ir išorinį gyvenimą.
Reikia taip pat radikalaus, evangeliško pašaukimų skyrimo, nuolatinio pašaukimų
palydėjimų, vengiant daryti „nukainojimus“ svarbiuose dalykuose. (Vatikano radijas)